Vienišumas

Sveika, Ramune. Gyvenime, atrodo, turiu viską – trūksta tik Jo. Ir nesuprantu, kodėl taip yra, kodėl aš viena. Gal aš kažkaip atstumiu vyrus? Bet kuo? Esu išsilavinusi, padariusi karjerą, įsirengusi gražius namus. Esu neblogos figūros, simpatiška, komunikabili, žodžio kišenėje neieškanti, stipri, nebijanti gyvenimo iššūkių ir sunkumų, mokanti pastovėti už save, darbšti moteris. Turėjau vyrų, bet santykiai buvo trumpalaikiai. Neseniai draugavau su vienu vyru, bet jis išėjo. Tepasakė, kad nesijaučia reikalingas. Tai tada kam man toks? Tiesa, tai buvo daugiau fizinė meilė nei draugystė. Nors aš ir vakarienes ruošdavau, ir net esu nupirkus jam malonių smulkmenų, kvepalus. Taip ir likau nesupratusi, kas ir kaip. O gal vyrams reikia lepšių, mėmių, silpnų, verkšlenančių, kad šalia jų galėtų jaustis ereliais? Vilma. Sveika Vilma. Iš jūsų laiško galima tik spėlioti, kokios yra jūsų vienatvės priežastys. Visgi, ko gero, esate teisi, kad pati tuos vyrus ir atstumiate. Kaip manote, kodėl netapote draugais su minėtuoju vyriškiu? Ko jūs tikėjotės iš šių sanykių, jei jie buvo grįsti tik seksu? Vien maisto gaminimas ir dovanos taip pat vargu ar labai suartins. Kaip manote, ką turėjo omeny vyras sakydamas, kad jis nesijaučia reikalingas jums? Pabandykite pagalvoti ir atsakykite sau į klausimą, o kam jums reikalingas vyras? Gal kaip dar vienas pasiekimas, statuso požymis? Ar jūs norite artimo bendravimo, palaikymo, supratimo?

Esu gimusi ir užaugusi Tarybų Sąjungoje. Kaip ir didžioji dauguma tos šalies gyventojų buvau auklėjama kaip ateistė, ir mano vaikystė praėjo lydima komunistinių šūkių. Šeima buvo darni ir tvarkinga, tėvai mylėjo vienas kitą ir mus, vaikus. Atsigręždama į praeiti, gali paliudyti, kad šeimoje buvo laikomasi Dievo įsakymų – ypač tų, kurie reguliuoja žmonių tarpusavio santykius. Garbingumo, sąžiningumo, pasiaukojančios meilės ir kantrybės pavyzdžių semdavausi iš savo tėvų. Mano kelias į Dievą buvo sunkus ir labai ilgas. Nenorėčiau, kad jį pakartotų mano vaikai ar bet koks kitas žmogus. Kantriai ir nuostabiai veikdamas mano gyvenimą, Viešpats galų gale atvedė mane čia, į „Opus Dei“. Nuostabu ir tai, kad būtent mano vyras supažindino mane su puikiais žmonėmis, kurie darbuojasi „Dievo darbe“ Lietuvoje. Tai atsitiko prieš ketverius metus. Iš pradžių lankydavausi paskaitose ar kituose užsiėmimuose smalsumu ar mandagumu vedina, bet pamažu „Opus Dei“ dvasia įsiskverbė į giliausius mano sielos kampelius. Tada įvyko kažkas nuostabaus – tikras dvasinis sprogimas, kukliai vadinamas atsivertimu. Suvokimas tos nuostabios tiesos, kad kiekvienas mūsų gali ir turi siekti šventumo, nes kiekvienas yra Dievo vaikas, pakeitė mano ir mano šeimos gyvenimą. Visas mano darbas – laboratorijoje, prie kompiuterio ar viryklės – įgijo prasmę ir vertę, nes darbas staiga virto malda, o malda – vidinio ir išorinio gyvenimo šerdimi.

“Žmonės, kurie senatvėje yra vieniši, turi daugiau galimybių susirgti Alzheimerio liga nei socialiai aktyvūs”, – mano naujausio tyrimo autoriai. Ir nors mokslininkai nesiima tvirtinti, jog pats vienišumas skatina ligą ar yra jos ankstyvasis simptomas, tačiau jų išvados leidžia manyti, kad socialiniai kontaktai blokuoja ligą. “Tai naujas rizikos faktorius, ir mes turime suprasti, kodėl jis susijęs su liga, – sako tyrimo iniciatorius Robertas Vilsonas iš Čikagos universiteto Medicinos centro. – Žmonės yra bendruomeniški. Mums reikia bendrauti su kitais. Tyrimo rezultatai suteikia pagrindo manyti, jog tie, kurie nuolat vieniši, yra pažeidžiamesni.” R. Vilsono vadovaujama mokslininkų grupė ištyrė 823 žmones, kurie neturėjo jokių silpnaprotystės požymių, ir paprašė jų įvertinti savo vienatvės lygį pagal penkiabalę sistemą. Jie galėjo pasirinkti teiginius, labiausiai atspindinčius jų situaciją, kaip antai: “Man regis, kad aš neturiu pakankamai draugų”. Tyrėjai taip pat rinko objektyvius duomenis, pavyzdžiui, kaip dažnai žmogus priima svečius. Mokslininkai stebėjo grupę ketverius metus, kasmet atlikdami psichiatrinį sveikatos patikrinimą. Tyrimo metu 76-iems dalyviams buvo diagnozuota Alzheimerio liga. Nustatyta, kad kad tiriamieji, kurių vienatvės lygis buvo aukštesnis, šia liga susirgdavo dukart dažniau nei kiti. Vienas iš galimų paaiškinimų gali būti tas, kad socialinis aktyvumas tam tikru būdu padeda apsaugoti smegenis nuo ligos prasidėjimo.

Daugelis įsitikinę, kad vienatvė – tarsi bausmė, tartum esi uždarytas vienutėje. Tačiau vienatvė – ne kalėjimo, o ramybės ir galėjimo pasilikti pačiam su savimi zona. Pabūti vienam sveika. Tai žmones gali padaryti laimingus. Jei bijomasi nors pusvalandį pasilikti vienam, reikia susimąstyti – veikiausiai yra ką slėpti pačiam nuo savęs. Vakarų mokslininkai pastebėjo įdomią tendenciją: kuo mažesnė galimybė žmogui pabūti tyloje, ramybėje, vienatvėje, tuo labiau jis to trokšta. Tikriausiai todėl pernelyg civilizuotose Jungtinėse Amerikos Valstijose vienatvė buvo paskelbta kaip tam tikra filosofija ir gyvenimo būdas. Vakaruose vienatvės šalininkai pasiūlė pradėti švęsti tarptautinę vienatvės dieną – tai būtų tarsi Valentino dienos antonimas. A.Rufus, karingiausia vienišė, netgi parašė knygą “Vieno partija: vienatvės manifestas”, skirtą žmonėms, kurie “moka patys save užimti – jie mąsto ir kuria”. Psichologai pažymi, kad dvasiškai turtingas žmogus ramiai pakelia vienatvę ir nenori jos atiduoti į bet kokias rankas. Ezoterikai teigia: kiekvienas, jei jam to reikia, atranda sau porą. Kenčiantieji dėl vienatvės tikriausiai patys nori kentėti (vienatvės kančios kelia pagarbą). Vienišiai veikiausiai patenkinti savo gyvenimu, bet nenori to pripažinti. Juk pas mus įprasta būti ištekėjusiai ar vedusiam ir gailėtis tų, kuriems “nepasisekė”.

Pastaruoju metu (ačiū emancipacijos judėjimui) vienišos netekėjusios moters etiketė jau nėra toks gėdingas dalykas, kaip tai buvo mūsų močiučių laikais. Vis daugiau moterų drąsiai išreiškia savo teisę rinktis ne tik vyrą, bet ir gyvenimo būdą. Bet turbūt nėra nieko tiek mobilaus ir kartu tiek sunkiai išjudinamo, kaip visuomenės nuostatos. Etiketės: „išsiskyrusi“, „vieniša“, „senmergė“ vis dar klijuojamos bei žeidžia moteris. Kažkodėl vyrams tokiu atveju galioja visai kitos sąvokos: „laisvas“, „viengungis“… O juk sąvokos „vieniša“ ir „netekėjusi“ labai skiriasi. Būti netekėjusia toli gražu nereiškia būti vieniša. Jau greičiau – laisva. Laisva nuo daugelio įsipareigojimų ir apribojimų, laisva rinktis – kaip ir su kuo praleisti laisvalaikį, su kuo gyventi. Tačiau visuomenėje įprasta tapatinti sąvokas „netekėjusi“ ir „vieniša“. Vieniša galima būti dėl įvairių priežasčių, taip pat ir dėl visai objektyvių. O štai „netekėjusių“ gretas sociologai skirsto į 2 kategorijas. Pirmajai priklauso veiklios, ypač užsiėmę moterys, nusprendusios visiems laikams (apie priežastis čia nekalbėsim): „realizuosiu save, darydama karjerą“. Šioms moterims pakanka „ateinančio“ vyro – tonusui pakelti. O ir namai joms tėra vieta, kur galima pailsėti ir atgauti jėgas prieš naują darbo dieną. Šios moterys realizuoja save, kaip asmenybės, tokiu būdu, kokį pačios pasirinko ir niekas neįrodys, kad tai yra blogai.

Visi kartais pasijuntame vieniši. Vieni – dažniau, kiti – rečiau. Kaskart, kai mus atstumia, palieka, įskaudina… Kartais esame iš tikrųjų vieni, o kartais vienatvės jausmas užplūsta būnant tarp žmonių, draugų, artimųjų. Ir taip dažnai nesinori to pripažinti, matyti – atrodo, daug geriau kaip galima greičiau visa tai paslėpti ir pamiršti. Vienatvė spalvinga kaip vaivorykštė. Kartais viliojanti ramybe ir susikaupimu, siekiama. Kartais skaudi ir nepakeliama, gąsdinanti atstūmimu ir bejėgiškumu. O, kad galėtume ja mėgautis tik tuomet, kai patys to norime! Deja, bet tai ne mūsų valioje. Kaip rašo psichologas C. Moustakas, vienatvė lydi mus visą gyvenimą, nuo pat gimimo, vos tik atsiplėšiame nuo motinos ir patys įkvepiame oro. Tik mes patys (vadinasi vieni) renkamės tai, kas gyvenime mums atrodo geriausia arba patys nusprendžiame už mus nuspręsti kitiems. Tik mes patys patiriame ir išgyvename tai, kas vyksta mūsų gyvenime (kiti gyvena savuosius gyvenimus). Ir būtent todėl niekas negali visiškai, pilnai mūsų suprasti, kad ir kaip to norėtųsi. Skaudu, bet tai neįmanoma. Niekas negali už mus numirti – tai galime padaryti tik patys ir atskirai nuo kitų. Tokia realybė, toks žmogiškasis gyvenimas. Ir ką su tuo daryti? Ko gero, lengviau į šį klausimą atsakyti galvojant apie tą vienatvę, kuria džiaugiamės. Juk tik būdami vieni galime susikaupti, pabūti su savimi, kurti.

Kartais visoms iškyla klausimas, kodėl niekaip negali susirasti sau tinkančio partnerio. O gal problemos reikėtų ieškoti savyje? Todėl nusprendėme apklausti vaikinus ir sužinoti, kas jiems kliūva, būnant su panelėmis. Pasirodo, kad yra daugybė priežasčių, dėl kurių apie buvimą kartu nėra nei kalbos. Iš arčiau pažiūrėjus į merginą, kartais atrodo, kad ji susiruošė į kaukių balių. Vaikinai negali pakęsti ant pirštų liekančios pudros, kai švelniai paglosto panelės veiduką. Šlykštu, kai pudra labai matosi, arba kai kuriose vietose būna nelygiai nutepta. Nemaniau, kad jums, panelės, mama nesakė, kad kioskeliuose nepirktumėte kosmetikos. Jaunai odai pudra labai kenkia, nes užkemša veido poras. Todėl oda pasidaro nelygi, spuoguota, kas vaikinams, taip pat nekelia žavesio. Taigi jei jaučiate poreikį naudoti pudrą, geriau netaupykite ir, žinoma, pasirinkite tinkamą atspalvį. Vaikinams nepatinka ir labai ryškus makiažas. Dažniausiai panelės nemoka pasirinkti joms tinkančių spalvų ir atrodo kaip pabėgusios iš cirko. Mielosios, kiekviena turit išskirtines akis ir veido odą, todėl reiktų išmokti skirti spalvas. Kiekviena savo išvaizda besirūpinanti panelė dažnai lankosi kirpyklose ar grožio salonuose. Kartais skubotai užsukus į nuošaliau esančią kirpyklėlę su užrašu – “Kirpimas 5 Lt“ susitvarkyti antakių, tenka pastebėti keistų padarų. Pudelio stiliaus šukuosenos, rožiniai blizgantys 5 centimetrų nagai ten stiliaus etalonas.

Vienišų žmonių daugėja. Dauguma mūsų didesnę dalį savo gyvenimo praleisime vieni. Ir tai verčia į vienišumą žvelgti ne kaip į nerimo ir baimės kupiną būseną, o kaip į saviraiškos siekiamybę; ne kaip į gėdą, o kaip į nepriklausomybę. „Neištekėti“ ar „nevesti“ toli gražu nereiškia „pasmerkti save vienatvei ir liūdesiui“; tai reiškia „suteikti sau šansą“. Šansą užmegzti daugiau, įvairesnių ir įdomesnių socialinių ryšių. Šansą patirti daugiau. Vienišumas – nebe ta būsena, kurią norisi kuo greičiau nugalėti vos ne bet kokia kaina. Jis turi savo privalumų. Juk jau seniai santuoka nebereiškia brandos. Vis daugiau žmonių suvokia, kad tai – vienas nuo kito nepriklausomi dydžiai: gali susituokti, tačiau taip ir likti nesubrendėlis; gali tapti brandžia, atsakinga asmenybe ir nesukūręs šeimos. Žinoma, tai nereiškia, kad nuo šiol žmonės nenorės sutikti tikro sielos draugo, su kuriuo norėtų praleisti visą likusį gyvenimą. Tiesiog jo paieškos nebus tokios desperatiškos, skubotos ir kupinos vienatvės baimės. O žmonės verčiau rinksis vienatvę, nei prastą šeimą. Tai patvirtina ir moksliniai tyrimai: dar niekas neįrodė, kad santuoka arba, atvirkščiai, jos nebuvimas – tai bilietas į laimę. Šių bilietų „kasa“ visai kitur. Laimei pasiekti reikalingas prasmingas gyvenimo tikslas ir geri socialiniai santykiai (nebūtinai su vienu asmeniu).

„Vienišas žmogus – tai tik šešėlis, o tas kurio nemyli, vienišas visur ir su visais“. Šie Žorž Sand žodžiai apie kiekvieną, kurio gyvenime buvo vaikystė. Jaučiant gilų vidinį nerimą, nepasitikėjimą žmonėmis ir pačiu savimi, sunku nebūti vienišu, tiksliau – tokiu nesijausti. Apie tai, kas yra vienatvė, mes sužinojome dar savo vaikystėje. Po eilinio tėvų pravesto auklėjamojo renginio vaikas jaučiasi nemylimas, nesuprastas, nereikalingas ir, atitinkamai, vienišas. Kaip tik tuo metu mes ir išmokome savęs gailėti, atsirado gabumai netgi kažkuria prasme mėgautis tais jausmais. Šioje vietoje tradiciškai suveikia įprastas fiziologinis mechanizmas. Kai mus auklėdavo ir bardavo, mes jausdavome ganėtinai aurius jausmus. Bet, kai tik ši kančia baigdavosi, mus palikdavo ramybėje ir mes galėdavome pasilepinti bausmės pabaigtuvėmis. Būtent tuo momentu mes jausdavomės vieniši ir gailėdavome savęs. Reguliarus derinys teigiamo pastiprinimo (bausmės pabaigos) ir atitinkamų veiksmų (vienatvės ir gailesčio sau), suformuoja mūsų smegenyse stiprų sąlyginį ryšį – mums šie jausmai tapo malonūs. Paradoksalu, bet faktas – būdami vienumoje mes kenčiame, bet mums tai malonu, kad ir nesąmoningai. Ar mes suvokiame, kad pergyvendami slegiantį vienatvės jausmą ir gailėdamiesi savęs, mes patiriame pasitenkinimą? Greičiausiai ne. , jei pabandyti nors laikinai pamiršti apie šį jausmą? Jei susimąstyti apie tai, kokia realiai yra mūsų padėtis?

Vaikai ir paaugliai neretai patiria nuoskaudų, jaučiasi vieniši, įžeisti ar nusivylę. Tai žino jau penkeri metai Kaune veikiančios “Vaikų linijos” savanoriai, kurių psichologinės pagalbos telefonu prašo vaikai. “Jie mumis pasitiki, jaučiamės paaugliams reikalingi”, – sako “Vaikų linijos” Kauno skyriaus koordinatorė Diana Samoškaitė. Iš beveik 22 tūkst. į Kauno liniją skambinusių nepilnamečių 64 (2 proc.) išgyveno psichologinę krizę. Sunkioje gyvenimo situacijoje buvo atsidūrę 40 mergaičių ir 24 berniukai. Pagalbos daugiausia prireikė 12-15 metų paaugliams – tokių buvo 51 proc. “Buvo ir krizę išgyvenusių šešiamečių – jie liūdėjo dėl persikėlimo gyventi į kitą vietą, vienišumo, – dalijasi mintimis psichologė Asta Grigišaitė. – Vyresnieji vaikai (7-11 m.) išgyveno dėl apleistumo, tėvų alkoholizmo, fizinio smurto, seksualinės prievartos, gyvenimo beprasmiškumo. Buvo ir šnekančiųjų apie savižudybę. Šiame amžiaus tarpsnyje vaikai pradeda patirti bendraamžių patyčias, kurios paauglius lydi iki pat pilnametystės”. Vyresni paaugliai, be minėtų skaudulių, plačiau akcentuoja santykius su mokytojais, pabėgimą iš namų. Prabylama ir apie nėštumą, tėvų netektį, jų skyrybas. Jaunos psichologės mano, jog efektyviau dirbti trukdo tai, jog nuolat užimta linija, stinga išsamesnės informacijos, kur nukreipti psichologinės krizės ištiktą vaiką.