Žodis „velnias“ apibūdina asmenį, kuris kalba piktą melą apie kitą asmenį. Žodis „šėtonas“ reiškia priešas, arba priešininkas. Šiais terminais apibūdintas didžiausias Dievo priešas. Iš pradžių jis buvo tobulas angelas danguje su Dievu. Tačiau vėliau jis per daug mąstė apie save ir panoro garbinimo, kuris teisėtai priklauso Dievui (Mato 4:8-10). Šis angelas, Šėtonas, kalbėjo su Ieva per gyvatę. Meluodamas jai, jis paskatino ją nepaklusti Dievui. Taip Šėtonas užpuolė tai, kas vadinama Dievo „suverenitetu“, — arba Aukščiausiojo padėtimi. Šėtonas iškėlė abejones, ar Dievas valdo tinkamai...
Ateistais esame laikomi dėl to, jog neigiame visų dievybių, taip pat ir Šėtono, egzistavimą. Tačiau dėl katalikų erzinimo su jų pačių į galvas žmonėms kišamu Šėtonu (atkeliaujančių kartu su Dievo vizija), mus vadina satanistais. Viskas priklauso nuo to, kurių vertintojų nuomonę laikysime teisingesne: teistų - 83,6% ar ateistų - 8,3%. 1. Kadangi Lietuvoje tikintys (teistai) sudaro 83,6%, tai remiantis JAV surinkta statistika, galima daryti išvadą, jog 63,1% visuomenės tiki Velnio egzistavimu. Taigi, jiems visai natūralu galvoti, jog mūsų bedieviška-blogio pilna veikla... kurstoma ne...
Žodis "šėtonas" - tai sulietuvintas hebrajiškas žodis "satan", kas reiškia "priešininkas", o "velnias" - tai išverstas graikiškas žodžis "diabolos", reiškiantis melagį, priešą ar šmeižiką. Jei tikime, kad Šėtonas ir Velnias - tai kažkokia būtybė šalia mūsų, kuri kalta dėl nuodėmių, tada kiekvieną kartą sutikę tuos žodžius Biblijoje, turėtume juos priskirti šiai piktai asmenybei. Bet panagrinėję tų žodžių vartojimą Biblijoje pastebėsime, kad jie naudojami kaip paprasti būdvardžiai ir apibūdina paprastus žmones. Todėl negalima teigti, kad Biblijoje vartojami žodžiai "velnias" ir "šėtonas" patys savaime reiškia...
Velnias (Kaulinis senis) - chtoninė senovės lietuvių mitologinė figūra. Požemio dvasia, sauganti žemėje slypinčius, žmonių paslėptus, užkeiktus lobius. Velnias ypač artimai susijęs su mirusiųjų pasauliu. Pagrindinė velnio pareiga – saugoti žemės lobius, globoti vargšus, neturtingus, bet sąžiningus žmones, bausti skriaudėjus, gobšuolius, piktadarius, girtuoklius. Kartais velnias laikomas - požemių, pelkių dievu, kalviu. Kai kurių autorių (pvz. Greimo) manymu - dar ir karo dievas. Pradžioje velnias buvo moteriškas demonas, vadinamas velne, rečiau deiva, deivute. Pavadinimas yra tos pačios šaknies kaip vėlė, vėlinė, vėlionis, vėliukas. Tokiais...
Daugelyje religijų yra tikima, kad egzistuoja pabaisa, vadinama Velniu arba Šėtonu, kuris yra visų problemų ir mūsų padarytų nuodėmių priežastis. Tačiau Biblijoje teigiama, kad Dievas yra visagalis, o angelai be nuodėmių. Tai reiškia, kad nėra įmanomas antgamtinės būtybės egzistavimas, kuri būtų Dievo priešingybė. Mes suabejojame, jog Dievas yra Visagalis kuomet tikime tokios būtybės egzistavimu. Egzistuoja tikėjimas, kad geri dalykai ateina iš Dievo, o blogi – iš Velnio ar Šėtono. Senovės babiloniečiai tikėjo gėrio dievu ir blogio dievu. Dievo atsakas buvo: „Aš esu VIEŠPATS...
Žalias Velnias (Didžiosios kovos rinktinės įkūrėjas) — tai Jonas Misiūnas, gimęs 1910 — aisiais Panevėžio apskrityje, Pušaloto valsčiuje, Pagirių vienkiemyje, vidutinio ūkininko šeimoje. Vaikystėje lankė mokyklą. Sulaukęs 21-erių metų buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę, tarnavo husarų pulke Kaune. Įgijo puskarininkio laipsnį. Vėliau vedė savo kraštietę Oną, su kuria susilaukė 4 vaikų. Vokiečių okupacijos metais dirbo Kaišiadorių policijos geležinkelio apsaugos tarnyboje. 1944 -aisiais metais, vasario 16d., įstojo į Karo mokyklą, kurią po kelių mėnesių užpuolė vokiečiai. Karius suvarė į vagonus ir išvežė į Vokietiją,...
Labiausiai paplitusi nuomonė apie Šėtono nuopuolį grindžiama Izaijo pranašystės 14,12: „Tai nupuolei iš dangaus, Aušrini, aušros sūnau!“ Toliau šioje ištraukoje sakoma, kad Liuciferis mėgino iškelti savo sostą viršum žvaigždžių ir tapti panašus į Aukščiausiąjį, bet Dievas nugramzdino jį į duobės gelmes (Iz 14,13–15). Ši ištrauka dažnai lyginama su Ezechielio 28 skyriaus 11–19 eilutėmis, kurios tariamai kalba apie Liuciferį kaip Tyro karalių, gyvenantį Edeno sode. Jis buvo nuostabus kerubas, bet Dievas jam tarė: „Nuo tavo grožio išpuiko tavo širdis, dėl savo spindesio piktnaudžiavai savo...
Taigi ir pirmojo “Welnuwų” vakaro metu tarpusavyje suderinta gilios muzikos ir paveikių vizualinių formų raiška iš tiesų suaktualino archaiškose mitologinėse dimensijose užfiksuotą išmintį. Antrasis “Welnuwų” ciklo vakaras buvo skirtas pristatyti gotikinei “tamsiosios” muzikinės scenos stilistikai. Ją reprezentavo vieni iš gotikinio roko pradininkų Lietuvoje – grupė “Mano juodoji sesuo”. Muzikantai šiam koncertui paruošė specialią, po 10-ies metų pertraukos vėl akustiškai sugrotą programą, į kurią įtraukė kūrinius iš įvairių grupės kūrybos laikotarpių bei iš naujausiojo, šiomis dienomis išleisto albumo “Dogmatic”. Gotikinei muzikai bei pasaulėžiūrai būdingas...
Senovėje žmonės tikėjo įvairiomis mitinėmis būtybėmis. Nesuvokdami gamtos reiškinių, jos paslapčių, sukūrė padavimus apie kaukus, aitvarus, laumes, milžinus, nykštukus, miškinius ir kt. Žmonės tikėjo, jog šie padarai gali lemti sėkmę, padėti prasigyventi. Kaltino juos ir dėl daugelio nesėkmių, aplankiusių jų namus. Manė, jog jų negalima pykdyti. Vienas žmogaus fantazijos padarinių – velnias. Velnią įsivaizdavo labai įvairiai, pavyzdžiui, jo nosies viena skylutė arba visai be skylių. “Tėvas paliepė pažiūrėti jiems į nosį. Jei nosis be skylių, tai bus velniukai”,- sakoma pasakoje “Velniukai su statinaitėmis”....
