Žyma: Vėlinės senovėje

Mirusiųjų pasaulis nuo seniausių laikų žmonėms buvo tarsi neįmenama mįslė. Buvo tikima, kad mirusįjį galima atgaivinti, todėl jį laidojo prie židinio, o susirinkusi gimininė bendruomenė jį valgydindavo, girdydavo. Tačiau bėgant laikui, žmonių tikėjimai keitėsi. Ilgą žmonijos laikotarpį imta tikėti, kad žmogui mirštant atsiskiria jo vėlė, kuri gyvena toliau, bendrauja su gyvaisiais ir nuolat juos lanko. Žmogus manė, kad mirusiojo vėlė gyviesiems yra pavojinga, todėl atsirado papročių, magiškų veiksmų, apeigų. Vėlines minėdavo ir mūsų protėviai, būdami dar pagonys. Iš išlikusių rašytinių šaltinių žinome, kad...

Nuo seniausių laikų lietuviai ypatingai gerbdavo mirusiuosius. Manoma, kad mirusiųjų minėjimo apeigos siekia paleolito pabaigą. Jos susijusios su tikėjimu, kad po mirties nuo mirusiojo atsiskyrusi vėlė grįžta į savo gyventą vietą. Tikėta, kad vėlės gali padėti arba pakenkti gyviesiems, todėl, siekiant nukreipti jos blogį ir įgyti palankumo, atsirado papročių, magiškų veiksmų, apeigų. Senovėje buvo paprotys pagerbti mirusiuosius ne tik palaidojus, bet ir per šeimos bei kalendorines šventes. Taip pat manoma, kad lietuviai mirusiuosius paminėdavo dar du kartus per metus – pavasarį ir rudenį....

Po rudens lygiadienio prasideda Vėlių laikas. Jis trunka visą rudens metą, o lapkričio pradžioje pažymimos Vėlinės arba Ilgės. Tai išlikusios mirusiųjų gerbimo šventės, prie kurių teko prisitaikyti ir Romos katalikų bažnyčiai. Būta ir daugiau tokių švenčių. Dzūkijoje jos vadinamos Dziedais ir kitais vardais. Tai - Stalų kėlimas, Ažynkos, Ragaišio nešimas, Diedai, Diedaduonė, Diediniai. Viena iš šventės dalių - vaišės. Jose dalyvauja ir mirusieji. Maistas šiuo atveju susijęs su auka, su derliumi, todėl suprantamas mirusiųjų sureikšminimas rudeniop. Nuėmus nuo laukų javus, žemdirbiai švęsdavo. Apeigos...

Vėlinės – mirusiųjų šventė. Gyvieji eina į kapines mirusiųjų aplankyti, o prietaringi žmonės tiki, jog mirusieji ateina pas gyvuosius. Žmonėse ir šiandien galime išgirsti šiurpiausių pasakojimų apie numirėlių apsilankymą pas gyvuosius. Gal nieko kito žmonės taip nebijo kaip numirėlių. Taip jau yra nuo seniausių laikų. Turbūt dėl to toks stiprus mirusiųjų garbinimo kultas. Vėlinių kilmė siejama su lietuvių tikėjimu, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri paskui bendrauja su gyvaisiais, juos lanko. Vėlių garbei rengiamos šventės tradicija siekia pagonybės laikus. Ji būna...