Vaikų auklėjimas

Mokyklos yra sugalvotos tam, kad vaikus išmokinti skaityti, skaičiuoti, rašyti.Laikams keičiantis, dar prisidėjo ir bendras supažindinimas su pasauliu, kad vaikai būtų paruošiami jų profesinei ateičiai.Mokytojai yra skirti mokinimui. Auklėjimas ar ugdymas visada buvo tėvų,guvernančių, giminės ar draugų, religijos ir etikos pavyzdžių iš klasikinių tekstų reikalas.Tik socializmo laikai – išimtis, kai tėvais nebuvo pasitikima, kokia kryptim jų auklėjimas suks, todėl mokykla buvo skirta ir auklėjimui – ugdyti žmones su aukšto lygio moralinėm savybėm. Tas visas moralinis grožis, žinoma, buvo iliuzija, paremta knygom, filmais ir kitais supropagandintais pavyzdžiais – už tą melą galima pykti, bet tai, ką iliuzija vaizdavo, nėra negerai ar negražu ar nesiektina ! Atvirkščiai. Pasaulis taptų geresnė vieta, jei tada socialistiniame fasade vaizduota iliuzija būtų įgyvendinta… Ir tų laikų mokytojo idealas taptų tikrove. Nes kapitalizmas nieko panašaus mums nesiūlo: suaugusiuosius lygiai taip rekrutuoja darbui, o vaikus palieka televizijai, reklamų propagandai ir internetui… patyliukais.O kas už jų ugdymą ir moralę atsakingas oficialiai ? Tikrai ne mokykla ar mokytojai – kapitalistinė sistema jiems turi kitą kryptį: kaip ir visi kiti, su žmonėm dirbantys specialistai, nori nenori, turi vis labiau imti panašėti į komputerius – skatinamas tik šaltas, objektyvus profesinis kontaktas ir siaurėjanti specializacija, nes tai yra efektyviau, pasiduoda apskaitai ir lengviau juorodomis iš viršaus valdoma… Galėtų, tai ir visai, komputerius mokytojų vietoj pastatytų.

Kartais imi ir iš savo vaikystės ištrauki kokį nuoskaudos trupinėlį: „Mama visada sakė, kad iš manęs nieko gera nebus: „Lėta, nedaili, nesukta…”, teta pritardavo: ir plaukeliai rausvi, ir kojelės šleivos”. Net tėvas supykęs rėždavo: „Kvaila per visą pilvą!” O kitą dieną, žiūrėk, džiaugiasi manimi ir saulute vadina…” Kaip yra iš tikrųjų? Ar tėvai vertindami mažą žmogelį gali nulemti jo ateitį? Apie tai kalbamės su psichologu Olegu Lapinu. Dažniau giriate ar peikiate savo vaiką? Greičiausiai peikiate, tikėdamiesi, kad iš blogybių mokomės. Gali būti, kad savo plaštaką uždeda ir mūsų, lietuvaičių, perdėtas kuklumas: „Nelabai gražus tas mano vaikelis. O ir protelio ne daugiau nei kiti turi…” Ar tokiu vertinimu tėvai gali užprogramuoti vaiko nesėkmes? Psichologai apie tai iki šiol ginčijasi. Vieni teigia, kad kai kurie žodžiai užprogramuoja žmogaus vaikystę ir vėliau lemia jo gyvenimą. Skaudūs žodžiai lieka pasąmonėje. Kiti psichologai įsitikinę, kad kiekvieną kandžią frazę vaikas gali atmesti. Pavyzdžiui, Petriukui patiekiate jo nemėgstamą avižinę košę. Vaikas jos lyg ir nuryja, tačiau nubėgęs už kampo gali išspjauti. Net jei šaukštais grūsite į burną, jis gali su liežuviu išstumti. Todėl neteisinga manyti, kad mažiukas – tarsi tuščias konteineris, kurį tėvai užpildo vertinimais. Psichologas teigia, kad kiekvienas žmogus turi savitą filtrą. Todėl viską, ką sakote, galima atmesti.

1. Kai baigsite žaisti su vaiku, padėkite jį ten, iš kur paėmėte.

2. Visi vaikai mėgsta žaisti slėpynių, bet tėvai nenori prisidėti – atseit labai užsiėmę. Pamėginkite suderinti darbą ir žaidimą. Pasislėpkite nuo vaiko, tarkime, komandiruotėje, ir jis jūsų ieškos visą savaitę.

3. Ką daryti, jei sūnus įlipo į medį ir nebegali išlipti? Jokiu būdu nemėginkite purtyti medžio ar mėginti numušti berniūkštį pagaliu. Rudenį vaikas prinoks ir nukris pats. Arba jį pakąs pirmosios šalnos.

4. Jei nebeturite ką pasakyti vaikui, pritrūkote žodžių, liepkite jam eiti praustis.

5. Jei vaikas žagsi, užsikimškite ausis. Taip kurį laiką atsikratysite žagsulio.

6. Jei vaikas retkarčiais nušvilpia iš jūsų pinigų, nerėkite ant jo, kad netraumuotumėte psichikos. Geriausia surengti linksmą kratą vaiko kambaryje, o po to visai šeimai kartu pažaisti teismą arba sušaudymą.

7. Kad geriau suprastumėte savo vaiką, galvokite ir jauskite kaip jis. Pamėginkite parūkyti slapčia nuo savęs cigaretę kaip sūnus ir iškulkite laidyne porą trejetą langų.

Isterijas keliantys vaikai nori vien savarankiškumo. Leiskite jiems persirišti šaliką, jei tai buvo pykčio priežastis, persimauti kojinaites – gal jos susiraukšlėjo ir batai trina. Kai vaikas pavargs užsiimti tokiais sudėtingais darbais, ateikite jam į pagalbą. Apskritai stenkitės mažyliui suteikti kiek įmanoma daugiau laisvės: tegul paspaudžia durų skambutį, atidaro duris, užsimauna pirštines, pats valgo sriubą, užsimauna kojines. Jei tvirtina nenorintis valgyti, tegul nebevalgo. Tik nepamirškite perspėti, kad iki kito valgio negaus nieko, išskyrus vandenį ar sulčių atsigerti. Dvimečiams pats laikas mokytis kalbėti mandagiai, nezirsti. Jei mažylis imasi savo ir pradeda niurgzti, verkšlenti, zyzti, rėkti, tėvai turėtų nekeldami balso paaiškinti: „Tu tikrai gausi atsigerti (lėlę, kaspinėlį – t.y. tai, ko prašė), bet tik tada, kai nusiraminsi ir mandagiai pasakysi: „Mamyte, prašau, duok man gerti“. Jei zirzimai nesiliauja, vertėtų pakartoti: „Mama tikrai duos tau, ko nori, bet reikia nusiraminti ir kalbėti gražiai. Žinau, tu tai moki“. Po to nekreipkite į vaiką jokio dėmesio, kol jis nenusiramins ir nepaprašys mandagiai. Tada pagirkite – pasakykite, kad tokį prašymą labai malonu išpildyti. Būtent tokios metodikos reikėtų laikytis ir tada, kai vaikas voliojasi ant grindų ir surengia tikrą isterijos spektaklį. Nereikia stengtis jo perrėkti – taip tik įkaitinsite aistras. Lygiai taip pat neigiamai veikia raminami žodžiai, pažadai, notacijos, grasinimai ar bausmės.

Vargu ar šiais laikais rastume namus, kuriuose nebūtų mobiliojo ryšio telefonų. Suaugusieji neįsivaizduoja gyvenimo be šių ryšio priemonių ir skuba jomis aprūpinti vaikus. Kriminalinėse suvestinėse gausu pranešimų apie iš nepilnamečių pagrobtus mobiliuosius telefonus. Beveik visi PB kalbinti pašnekovai sutinka, kad telefonų pirmokėliams gal ir nereikėtų.Tačiau vyresnių klasių mokiniams jie tampa būtinybe. „Pradinukams telefonas, manyčiau, tikrai nėra būtinas: vien beprotiškas žinučių rašymas, „majakinimai“. Aš liepiu telefonus išjungti. Mano klasėje nėra buvę vagysčių, tačiau teko girdėti apie atvejus, kai dingus telefonui tėvai ima net kaltinti mokytojus, neva atsakingus už vaikų turtą“, – taip apie naudojimąsi mobiliojo ryšio telefonais per pamokas kalbėjo Velžio gimnazijos pradinių klasių mokytojas metodininkas Jonas Marcinkevičius. Pedagogas įsitikinęs, kad bent I-II klasių moksleiviai be telefonų gali išsiversti. Pasak J.Marcinkevičiaus, pradinukai ir taip turi galimybę susisiekti su tėvais.

Na, bet ką gi daryti, jeigu vaikas neklauso? Nereikia mušti. Galite pasidėti diržą matomoje vietoje kaip auklėjamąją priemonę, bet juo nesinaudoti. Smurtas prieš vaiką ir moterį – tai bejėgiškumo išraiška. Jeigu vaikas neklauso, pirmiausia su juo būtina kalbėti apie tai, bandyti išsiaiškinti tokio elgesio priežastis. Jeigu to nepakanka, galima taikyti įvairius draudimus. Pavyzdžiui, apriboti įprastai žaidimams kompiuteriu skirtą laiką. Be to, reikia žinoti, kad auklėjimo sunkumai bus lengvesni, jeigu su savo mažu vaiku pradėsite bendrauti dar įsčiose. Dar kartą sakau: už netinkamą elgesį vaikai turi būti baudžiami, bet ne mušami. Nuoskaudos, pažeminimo atvejai išlieka gajūs atmintyje visą gyvenimą. Suaugusieji palieka vaikus likimo valiai, nes neturi laiko. Šie auga kaip piktžolės, o kai suveši, tėvai ima stebėtis, kodėl nesusitvarko su savo atžalomis – paaugliai jau agresyvūs, pikti. Jiems terūpi materialiniai dalykai, nes dvasinių vertybių diegimu tėvai nesirūpino. Juk paprasčiau savo atžalai nupirkti atskirą televizorių, kompiuterį, brangią kelionę į stovyklą, kad tik jis nelįstų į akis… O kai vaikas dar bando reikalauti dėmesio, mama ir tėtis atkerta po darbo esą pavargę, neturi laiko.

Tikriausiai nevienam iš tėvelių pažįstama situacija, kai vaikas partempia namo kokį nors gyvą padarėlį ir rodydamas sako: „Žiūrėkit, ką man padovanojo!“ Arba grįžta iš kiemo nešinas kokiu purvinu, blusuotu gyvūnėliu ir žiūrėdamas didelėm, kupinom noro jį pasilikti akytėm sako: „Ar Murziukas gali gyventi pas mus?“ Ir galų gale turbūt daugelis patiria nuolatinį vaiko zirzimą: „Mama, nupirk šuniuką…“ Kaip taisyklė, tokiose situacijose tėvai griebiasi už galvos, tačiau dažniausiai viskas baigiasi tuo, kad namuose atsiranda naujas šeimos narys – keturkojis vaiko draugas. Tačiau prieš žengiant tokį žingsnį, derėtų susimąstyti: kodėl jūsų vaikui iškilo poreikis turėti keturkojį draugą? Ar vaikas bus pakankamai atsakingas už savo augintinį? Juk gyvas padaras – ne žaislas. Jo negalima paimti, pažaisti, o kitą dieną išmesti. Todėl neskubėkit pirkti pirmo pasitaikiusio šunyčio ar katinėlio, kad patenkintumėt vaiko užgaidą. Pirmiausia įsitikinkite, kad tai ne laikina vaiko užgaida. Juk neretai jis prašo nupirkti gyvūną būtent todėl, kad jį turi jūsų mažylio draugas ar kaimynas: „Mama, nupirk man šuniuką kaip pas Tomą, arba katytę kaip pas Justę“. Bet kai mažylis atranda kitų artimesnių draugų, susidomėjimas šuniuku ar kačiuku dingsta ir jis tada ima prašyti mašinytės kaip pas Mantą arba lėlytės kaip pas Laurą. Ir spėkite, kam tuomet atitenka visi rūpesčiai vaiko keturkoju gyvūnėliu? Žinoma jums, tėveliai.