Vadyba

Kompensacija yra gamybos sandoris, kuriuo eksportuotojas įsipareigoja atlikti pats ar pravesti bet kokią kitą operaciją, už pardavimus, kuriuos galima pasiekti tik esant šiom sąlygom. Seniausia kompensacijos forma buvo natūralus apsikeitimas, t.y. apsikeitimas prekėmis ekvivalenčios vertės be pinigų apsikeitimo. Šiandien kompensacinė prekyba smarkiai diversifikavosi. Ji gali įgauti pasitinkančių pirkimų formą, kai eksportuotojas įsipareigoja nupirkti kliento šalyje prekes proporcija, aptarta pardavimo kontrakte: būtent taip vienas Europos automobilių konstruktorius galėjo užpirkti didelį kiekį kavos ir bananų Lotynų Amerikoje. Ofset sandėris – kompensacija, sekanti eksportuojamo materialo elementų įjungimą, gaminamų importuotojo – šalyje, ypač tai praktikuojama parduodant ginkluotę. Pakeitimo – tripusė operacija, skleidžianti trečiai šaliai dvišalius susitarimus dėl pirkimo ir pardavimo sąskaitų kliringo.

Nuo 1976-1977 m. metalurgija tarptautinėje prekyboje tapo tuo objektu priemonių, nukreiptų tarptautinės konkurencijos spaudimui sumažinti ar atsispirti jai. Po skirtingų rūšių negriežtų priemonių 1980 m. Spalio 30 d. Europos susivienijimas paskelbė šios šakos krizę, kas leido jam rinkoje įvesti gamybos kvotas, kainų kontrolę ir vyriausybės dotacijas Europos grupių pertvarkymui. 1985 m. ji sudarė sutartį dėl metalurgijos produkcijos eksporto apribojimo su 12 šalių – tiekėjais iš vakarų Europos, besivystančių šalių (Korėjos, Brazilijos). Amerikos gamintojai, savo ruožtu, 1980 m. rudenį pradėjo antidempingo procedūrą prieš europietiškas organizacijas, su tikslu uždaryti joms nacionalinę rinką. Šis konfliktas išsisprendė 1985 m. prekybininkams sudarius nutarimą dėl europietiško eksporto į JAV apribojimo. 1985 ir 1986 m. metalurgija buvo šaka, kurioje buvo daugiausia susitarimų dėl apribojimo tiek JAV, tiek ir Europoje.

Po pirmosios naftos krizės išsivysčiusios šalys nusprendė, kad būtina pademonstruoti ištikimybę liberalizmo principams. 1974m. sausyje “Dvidešimtuko grupė” paskelbė tokio tipo pranešimą, o 1974m. gegužės mėnesį priėmė atitinkamą rezoliuciją. Vėliau šis atsidavimas pasitvirtindavo kiekviename aukščiausių šalių vyriausybių susitikime. Tačiau praktikoje neperstojo augti skaičius pasikėsinimų į laisvės principus ir į prekybos visapusiškumą. Taigi vakarų šalys priėmė priemones, nukreiptas į laikiną ir ilgalaikę savo pramonės apsaugą, o vėliau ir išsivystė dvipusis prekybinių santykių nukreiptumas. Protekcionizmo vystymasis buvo neišvengiamas, todėl ir jo ekonominės ištakos yra visai aiškios.

Tarptautinė ekonomika (siaurąja prasme) – tai rinkos ekonomikos dalis, nagrinėjanti sąveiką (mainų būdu) tarp ūkinių subjektų, vykstančią tarptautinėje rinkoje, gamybos priemonių ir išteklių judėjimą bei valstybių tarptautinės ekonomikos politikos formavimą. Vidinė rinka gali būti paaiškinama paprasčiausia ir seniausia jos pasireiškimo forma. kai prekę/produktą pagaminęs asmuo parduoda ją pirkėjui, kuris už ją iš karto sumoka – tai paprasčiausi mainai – gauna prekę, duoda pinigus. Tokia forma pasireiškė jau Pompėjoje, Romoje, Senovės Graikijoje. Vėliau į šiuos santykius įsiterpia pirkliai – prekes superka iš gamintojų ir parduoda jas vartotojams. Pamažu susiformavo nacionalinės rinkos, kurias sudarė darbo, kapitalo, išteklių ir kitos rinkos. Dalis nacionalinės rinkos orientavosi į užsienio pirkėjus (kad ir prekyba vergais).

Nustatant muitų normas, prekės klasifikuojamos pagal kombinuotąją muitų tarifų ir užsienio prekybos statistikos nomenklatūrą, sudaromą pagal Suderintos prekių aprašymo ir kodavimo sistemos tarptautinę konvenciją, priimtą 1983 m. birželio 14 d. Briuselyje, šios konvencijos 1986 m. birželio 24 d. Protokolą ir Europos Sąjungoje prekėms klasifikuoti taikomą kombinuotąją muitų tarifų ir statistikos nomenklatūrą.

Muitų normos pagal muito apskaičiavimo metodą

1. Muitų normos pagal muito apskaičiavimo metodą gali būti vertybinės (advaliorinės), specifinės (kiekybinės) ir mišriosios.

2. Vertybinė (advaliorinė) muito norma nurodoma procentais nuo prekės muitinės vertės.

3. Specifinė (kiekybinė) muito norma nurodoma kaip pinigų suma, tenkanti prekės natūriniam matavimo vienetui, įvertinant kitas su šiuo vienetu susijusias prekės fizines charakteristikas arba jų neįvertinant.

4. Mišriosios muito normos viena dalis nurodoma procentais nuo prekės muitinės vertės, o kita dalis – kaip pinigų suma, tenkanti prekės natūriniam matavimo vienetui, įvertinant kitas su šiuo vienetu susijusias prekės fizines charakteristikas arba jų neįvertinant.

Antidempingo muitai – taikytini, kai į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją importuojamos prekės, kurių eksporto kainos mažesnės už panašių prekių kainas, mokamas įprastomis verslo sąlygomis eksportuojančios valstybės rinkoje, ir dėl to atsiranda materialinė žala Lietuvos vietinei pramonei, tokios žalos vietinei pramonei grėsmė arba reali kliūtis kurti vietinę pramonę. Antidempingo muitų įvedimą ir taikymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos antidempingo įstatymas; Kompensaciniai muitai – taikytini, kai į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją importuojamos prekės, kurių gamybai arba eksportui tiesiogiai ar netiesiogiai buvo naudojama užsienio valstybės subsidija, jeigu jas importuojant gali būti padaryta žalos Lietuvos Respublikos interesams. Kompensacinis muitas neturi viršyti nustatyto subsidijų dydžio. Kompensaciniai muitai gali būti įvedami priėmus šių muitų įvedimą ir taikymą reglamentuojantį įstatymą;

Eksporto subsidijavimas tikslu jį pagreitinti paaštrinant konkurencinę kovą, kuri gali įgauti įvairias formas, nukreiptas į konkurentų spaudimą ir išstūmimą iš rinkos. Dempingas – finansinis netarifinės prekybos politikos metodas, apimantis prekės išvedimą į užsienio rinkas eksporto kainų sumažinimo sąskaita žemiau normalaus kainų lygio, esančio tose šalyse. Dempingas gali būti įgyvendinamas kaip atskirų firmų resursų sąskaita, siekiančių užkariauti savo produkcija užsienio rinką, taip ir valstybės subsidijomis eksportuotojams.

Laikant, kad eksporto subsidija yra papildoma mokesčių našta, mokesčių mokėtojams, jos naudojimas paprastai reikalauja įstatymų patvirtinimo. Argumentai, kurie išsakomi dažniausiai eksporto subsidijų pateisinimui, orientuojami į tai, kad jie palaiko užimtumą eksportuojamose šalyse, pagerina mokėjimų balansą eksporto augimo sąskaita. Eksporto subsidijos, laikantis TPO taisyklių, laikomos nesąžininga konkurencija ir yra uždraustos. Įskaitant įvairias formas, kurias įgauna vidaus ir eksporto subsidijos, nustatyti jų dydį yra nelengva. 1984-1986m. vidaus subsidijos pienui JAV sudarė 66% vidaus kainos, Europos Sąjungoje – 56%, Japonijoje – 82% cukrui. Aišku, kad ekonominiu atžvilgiu eksporto subsidijos neturi prasmės.

Pagrindinis skirtumas tarp importo tarifo ir eksporto subsidijos kaip prekybos politikos priemonės slypi tame, kad importo tarifas įtakoja importinių prekių vidaus kainos pakilimą, tuo tarpu kai eksporto subsidija įtakoja eksportuojamų prekių vidaus kainų pakilimą. Importo tarifas, įvedamas didelės šalies, pagerina jos prekybos sąlygas, sumažindamas jos importo kainą, ir padidindamas santykinę vietinių prekių pasiūlą, konkuruojančių su importu, bei tuo pačiu sumažindamas importo paklausą. Eksporto subsidija, įvedama didelės šalies, padaro atvirkštinį efektą: pablogina jos prekybos sąlygas, padidindama jos eksporto kainą, bet tuo pačiu padidindama ir santykinę eksporto pasiūlą ir sumažindama vidaus paklausą eksportuojamoms prekėms.