Moldova, savo vyno įkaitė
Vyndarystė Moldovos teritorijoje, kurios gyventojus su vynuogėmis graikai supažindino dar trečiajame tūkstantmetyje prieš Kristų, suklestėjo viduramžiais. Tai reiškia, kad Vytauto Didžiojo pasiuntiniai jau galėjo mėgautis šiuo moldavų pagamintu gėrimu. Tačiau ne vyno kelias XV amžiuje siejo Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę bei Moldovą, o paprastas vanduo – tuo metu abi šalys buvo itin artimos kaimynės, nes bendra siena ėjo Dnestro upe. Maža to – pasak profesoriaus Alfredo Bumblausko, Vilniaus universiteto Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros vedėjo, Moldova buvo tuometinių Vytauto planų eiti į Europą partnerė. Praėjus beveik 600 metų, viskas apsivertė aukštyn kojomis – dabar jau Moldova kabinasi Lietuvos parankėn ir nori patekti į Europos Sąjungos šeimą. Tik šis kelias moldavams bus labai sunkus – matyti savo gretose skurdžią “giminaitę” pats ne geriausius laikus išgyvenantis blokas netrokšta. Tuo labiau kai jos veidą darko kontrabandos ir nusikalstamumo šašas – atsiskyrusi Padnestrės sritis. “Dabar mes esam juos pralenkę, – “Vakarų ekspresui” jaukiame, vos prieš kelias dienas atidarytos Lietuvos ambasados Kišiniove balkonėlyje sakė A. Bumblauskas. – Moldavai patys pripažįsta, kad gyvena dar 1992-1994 metais.” Tiesa, akivaizdaus skurdo požymių – bent jau Kišiniove – rasite nedaug. Gal tik vieną kitą išmaldos gatvėje prašančią moterį, apleistus pastatus ar pamestas statybas. Tarybinių automobilių čia liko nedaug, o naujos vakarietiškos mašinos nėra sensacija.