Turizmas

Kitą rytą išjudėjom Mažosios Paipudynos upelio slėniu aukštyn. Oras – pasaka: saulėta, nė vėjelio, -24°C. Aplinkui auga nedidukai maumedžiai. Beje, šis slėnis – vienintelė vieta per visą žygį, kur radome medžių. Kažko Linksmasis smarkiai atsilieka. Ogi pasirodo, kad jis išvažiavo… plastikinėmis slidėmis! Saulius apie tai žinojo, bandė atkalbėti, bet nesugebėjo, tai iš solidarumo ir gailesčio artimui savo pats plastikus pasiėmė. Štai jums ir pirmas mūsų žygio anekdotas. Na, Saulių būtų sunku nuskriausti, bet Linksmajam sunkiai sekėsi, tad netrukus prasidėjo išradyba. Pirmas sėkmingas bandymas – patepti padus klijais „Moment”: puikiai veikia kokias dešimt minučių. Antras daug rimtesnis išradimas – plastike peiliu išpjaustyti „eglutę”. Išeina slidžių ir kačių hibridas. Prieš nuokalnę eglutę galima suploti, trinant slidę į slidę. Taip juodu ir keliavo. Punks not dead!

Nieko gero. Nors balandžio 1-oji, bet visai nelinksma. Vakarykštė pašvaistė prišaukė vėją. Sraigtasparniai tokiu oru neskraidžioja, taigi ir mūsų ekspedicijos pradžia nusikelia nežinia kiek. Keliamės su baisiausiu vargu, nes iki keturių ryto skirstėmės maisto davinį. Tokia tik paguoda, kad dabar atsimiegosim. Po pusryčių tuo ir užsiimam. Vakarop keliese išsiruošėm į miestą pirkti trūkstamų maisto produktų. Orelis – ką čia bekomentuosi: vienas galingas vėjo gūsis vos nenunešė manęs ir Arūno į gatvę, dar būtume po ratais papuolę. Apžiūrėjome labai gražių sniego skulptūrų skverelį. Keista tik, kad sniegas visur pilkas, bet tokia jau Norilsko kasdienybė. Milžiniškos sniego pusnys ir užpustytos palangės daro įspūdį, nors Norilskiečiai visi kaip vienas tvirtina, kad sniego šią žiemą praktiškai nėra. Vakarop Laimis parnešė džiugią žinią: atmosferos slėgis ima palengva kilti, taigi yra vilties rytoj išskristi. Laikom špygas!

10.15 iškylam virš miško zonos. Visur kietas firnas, šviežio sniego nėra, todėl lengviau judėti be slidžių. Po 10 min atsiduriame ant nedidelio kanjono krašto. Kanjonas kokių 20 m aukščio uolinėmis sienomis. Mes esama ties “kryžkele”, nuo kurios kanjonas šakojasi i keturias puses (2 nuotrauka). Kariniame žemėlapyje tokio objekto neaptinkame, bet atrodo, kad per daug pasukome į vakarus. Pesčiomis nusileidžiame į kanjono dugną ir pasukame pietine šaka. Praeiname apie 1 km, Pakeliui įveikiame apie 10 m aukščio pakopą ir galiausiai tenka kabarotis dar 50 m į viršų mušant 30° sniego šlaite laiptus, nes kajoniukas staiga baigiasi. Išlipę ant plato pamatome už 0,5 km į pietus prasidedanti Aku-Aku lovį. 13.00 mes jau prie Aku-Aku pradžios. Oras puikus, maloniai leidžiames kanjonu į pietus. Visur kietai supustytas sniegas ir nedidelis nuolydis į pietus. Žavimės įspūdingomis sienomis ir maloniu slydimu (3 nuotrauka).

Neįtikėtina, bet pirmieji keliautojai į Putoranus užklydo tik 1905 metais. Čia ir dabar lankomasi retai, ypač žiemą. Nuo 1996 metų juose pabuvojo tik dvi slidininkų grupės. Šią žiemą Putoranų ramybę sudrumstė dar dvi komandos iš Lietuvos. Mūsų grupės nariai – patyrę keliautojai, ne kartą dalyvavę sudėtingiausiuose žiemos žygiuose. Branduolį sudarė Vilniaus universiteto Žygeivių klubo senbuviai Rytis Kubilius (Qubas, grupės vadovas), Laimis Jašinskas, Robertas Kananavičius (Sapnas), Arūnas Ūsaitis, Vytenis Umbrasas, Lina Pilkauskaitė, Mingailė Avulytė-Marcinkėnienė, Algis Kuras, taip pat mūsų seni bičiuliai Artūras Sinius ir Marius Jarutis. Apsilankyti Putoranuose svajojome daugelį metų. Dėl atšiauraus klimato, didelio nuotolio nuo gyvenviečių bei daugybės gamtinių kliūčių šis rajonas yra tinkamas sudėtingiausiems sportiniams žygiams. Tačiau pasirinkimą nulėmė unikali plokštikalnio gamta, kurią visi norėjom pamatyti. Be to, tarp mūsų buvo du patyrę fotografai (jų garbei į grupės inventorių teko įtraukti keliolika kilogramų profesionalios fototechnikos), ruošėmės surinkti kuo daugiau medžiagos apie šią krioklių karalystę žiemą. Kelionei pasirinkom balandžio mėnesį, nes tokiu metu jau būna atslūgę didieji šalčiai.

Praėjo trys ilgi metai ir pagaliau šių eilučių autorius vėl išsiruošė į atostogas. Ir vėl ant kūno bus daug mėlynių, ir vėl teks pirkti naujus akinius, ir iš naujo mokintis gerų manierų. O dabar aš ir mano svoločius Monmorensis (nieko apie jį negirdėjusiems siūlau paskaityti “Trise valtimi neskaitant šuns” – remontininko pastaba), kuris įlindo į kuprinę, kaip visada nieko neklausęs išvažiuojant. Taigi keturi įvairaus plauko bachūrėliai išsiruošė į kelionę, kurią lietuviškai butų galima apibūdinti kaip “vamzdiec”, bet pastiprintam variante. Neprotingi žmonės baltarusiai šį kartą buvo palikti šone ir negavo savo dalies iš tranzitinės vizos. Teisingai – pinigus uždirba tik protingi žmonės ir beždžionės cirke. Žodžiu aplankėme brolius latvius ir pasiekėme Maskvą.

Bandome ropoti palei siena mišku, bet aplinkui tokios šlykščios pelkės, kad grįžtame į kelią. Vėl atšaka, vedanti link sienos – dar vienas bandymas- ir vėl tas pats šlamštas – nebyli, nesaugoma siena. Jotvingiams artai prūsams nenuskilo – miškuose nėra nei kokio uogienojo, nei sausos vietelės. Sunku įsivaizduoti, kaip tas šventasis Albertas per tokius miškus brovėsi.. Sutinkame pagaliau ir pareigūną. Lekia sportiniu Hondos motocikliuku. Vaikinas mus iš karto supakuoja ir bando aiškintis, ką čia mes veikiame pasienio zonoje. Na, stovime su iškeltomis rankomis kokį pusvalandį, kol jis į “centrą” racija siunčia duomenis ir gauna atsakymus. Tris kartus perklausia, ar mes tikrai nežinome, kur esame ir kad taip elgtis negalima. “ne, ne nežinome”. Dar parodome 1979m Lenkijos gaublio atšvietą. Jis apsidžiaugia, kad su tokiu žemėlapiu galima pasiklysti ir mus palydi į “tikrąjį” keliuką.