Tikra meile

Atkreipk dėmesį į gestus, kuriuos darai būdama drauge su savo vaikinu. Iš šalies gal ir atrodote kiek juokingai, kai vienu metu prisidegate cigaretę, sukryžiuojate kojas ar krestelite plaukus. “Na, ir supanašėjot!” — priekaištauja draugės. Tačiau tai nepriklauso nuo jūsų valios. Biologine prasme mes linkę imituoti tai, kas mums atrodo patrauklu. Nesąmoningas mėgdžiojimas — pakankamai dažnas meilikavimo procesas ir tarp gyvūnų, ir tarp žmonių. Pavyzdžiui, kai antis su antinu būna drauge, jie linkteli galvomis ir pakiša snapus po vandeniu sinchroniškai. Tokie judesiai reiškia, kad esate tokių pat pažiūrų, o tai suteikia malonų saugumo pojūtį, kuris yra svarbus meilės aspektas. Ką tik iškepti įsimylėjėliai negali atitraukti akių vienas nuo kito ir nė nemano paisyti psichologų rekomendacijų geriau žiūrėti viena kryptimi. Veikiausiai jie niekaip negali patikėti savo akimis, kad turi tokį lobį. Tačiau kai atsisveikindamos ilgesingais žvilgsniais palydi vienas kitą ilgai draugaujančios poros, galima drąsiai teigti, kad jų jausmai nėra atvėsę. Jos brangina tarpusavio santykius ir netgi jaučia seksualų išsiskyrimo nerimą. Ilgai trunkantis žvilgsnis reiškia, kad mėgaujatės tarpusavio ryšiu ir norite kuo ilgiau pratęsti buvimą kartu. Tarsi atmintyje darytumėt momentinę nuotrauką iki kito pasimatymo su mylimu žmogumi. Net ir žinodami, kad jūsų keliai susikirs vos po kelių valandų ar minučių, jūs jau svajojate apie akimirką, kai vėl galėsite priglusti vienas prie kito.

Nebus per daug kalbėti apie gailestingosios meilės darbus, juolab kad pats Jėzus Evangelijoje prabyla apie tokią meilę, kuri uolių Jo sekėjų negali nebūti dalinama kitiems. Dėl gailestingumo artimui ir iškilusios būtinybės pagelbėti ligoniui, vargšui ir apskritai žmogui, kuriam čia ir dabar reikia dėmesingo išklausymo, paskatinančio žodžio, užtarimo maldos, taip pat medžiaginės paramos, ši Išganytojo dovanojama meilė neapsiriboja vien tikėjimu. Ji pasižymi ištvermingu veikimu, kuris (dažnai net nepastebimai) veda tikinčiuosius į tos meilės viršūnę – dėl Jo krauju atpirktųjų net savo gyvybės nebijoti prarasti (Jn 15, 13). Pirmiausia žinodami ir tikėdami, kad esame su Viešpačiu Jėzumi drauge prikelti, idant nuolatos siektume dieviškų aukštybių (Kol 3, 1 – 2), anot šv. Augustino, turėtume kasdien mylėti vienas kitą kaip Aukščiausiojo sūnūs bei dukros, nes jei anksčiau mus slėgė naikinanti aistrų našta, tai dabar gydo meilės kryžius. Kuo labiau (dėl Kristaus malonės) mąžta mūsų nuodėmių įtaka, tuo daugiau mes pasitikime Juo, tikėdami, kad visas mūsų gyvenimo sritis apimantis Jo gailestingumas mus laimingus nuves į Dievo Tėvo karalystę. Viena pasakėčia moko, kad labai svarbu beatodairišką pasitikėjimą Dievu susieti su konkrečiais poelgiais. Žmogus, eidamas per mišką, pamatė be kojų lapę ir nusistebėjo, kaip jinai išgyvena. Tuomet jis pamatė atsėlinantį tigrą su grobiu nasruose. Tigras priėdė ir paliko likučius lapei. Kitą dieną Dievas pamaitino lapę tuo pačiu būdu.

Sakoma, kad santuokinė meilė gyvuoja trejus metus. Gal todėl šiais laikais neskubama tuoktis, bandoma pratęsti šį laikotarpį gyvenant “susidėjus”? Tačiau nesantuokinio, bet bendro gyvenimo laikotarpis nėra egzaminas, kurį išlaikius vyras ir moteris lieka ištikimi, vienas kitą mylintys ir laimingi kartu visą likusį gyvenimą. Šiuos jausmus labiau garantuoja tolerancija, mokėjimas suprasti ir atleisti, žinoma, jei norima gyventi kartu, išsaugoti šeimą. Šeimos santykių specialistai tvirtina, kad sutuoktiniams, norintiems išsaugoti meilę, būtina žinoti apie vyro ir moters charakterio ypatumus. Vyrai iš prigimties labiau linkę “nusidėti”, todėl moterims labai svarbu mokėti juos auklėti ir atleisti. Tai padaryti, juolab jei vyras, atvėsus jausmams, pradėjo slaptą meilės romaną, yra labai sunku. Tai sužinojusi nepulkite skirtis, netylėkite, bet išsiaiškinkite, kodėl jis taip pasielgė. Jei jūs jam svarbesnė – atleiskite. Jei pernelyg sunku tai padaryti – pasitelkite į pagalbą specialią literatūrą. Jūs nesate vienintelė pasaulyje išduota. Pamąstykite, gal svarbu išsaugoti vaikams tėvą namuose, o jis tikrai supras blogai pasielgęs ir jums bei vaikams bus dar geresnis. Psichologai moko: nelaikykite atleidimo nusižeminimu, nes tai neteisinga. Atleidimas yra ne priklausomybės ar silpnumo, o dvasinės stiprybės, išmintingumo ir gerumo požymis, kurio nedorėlis vyras neliks neįvertinęs. Žinoma, atleisti galima to vertam žmogui, o ne ištižusiam nepataisomam mergišiui.

Mielas dienoraštuk, aš įsimylėjau! Šią savaitę tai Petras, klasiokas. Esu įsitikinus, kad šį kartą tai rimta meilė. Na, tyresnė, gražesnė ir tikresnė už kitas šešiolika kur buvo prieš tai. Dar aš manau ir horoskopas man pritaria, kad jis man tobulai tinka. Ta prasme, pagal zodiako ženklą tarp vėžio ir skorpiono gali įsiliepsnoti karšta meilė. Be to, šį mėnesį man žada gerus santykius. Kaip bus dėl kito, žiūrėsim vėliau, svarbiausia juk dabartis. Tiesa, pagal meilės kalkuliatorių mūsų vardai atitinka 99%. Truputį negerai, bet juk viskas ištaisoma, taip? Artimiausiu metu dar ketinu nueit pas būrėją ir pasiklaust jos nuomonės. Bijau vėl suklyst, kaip dėl tų kitų. Ak, pamiršau, kad beveik nieko apie jį nepapasakojau! Žodžiu, jis visai gražus, na, ne mano skonio, bet juk svarbiausia vidus, o ne išorė. Jis mielas – visada man duoda nusirašyt, protingas ir linksmas. Tiek jau to, jis nuostabus. Dievinu, kai jis būna susikaupęs, tada negaliu į jį atsižiūrėt. Dar man patinka kai jis pyksta, žinoma, jei tik ne ant manęs. Bet pats pačiausias jis kai šypsosi. Tikrai manau, jog tie jausmai, kuriuos jam jaučiu – meilė. Dienoraštuk, tik nemanyk, kad aš, kaip kokios trylikametės, jam savo meilės neparodau. Savaime suprantama aš visada su juo pasisveikinu rytais, padėkoju, kai duoda nusirašyt. Be to, mes kartais pasišnekam. Aš paklausiu kokia sekanti pamoka arba kiek jis gavo iš kontrolinio. Ir jis visada atsako! Manau, kad tikrai jam patinku. Kartais net važiuojam tuo pačiu troleibusu.

Prie pabaigos artėjantys 2006-ieji uostamiesčiui buvo dosnūs naujų gyvybių ir santuokų. Klaipėdos savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja Gražina Misevičienė pasidžiaugė, kad ir ištuokų šiemet buvo mažiau nei praėjusiais metais. Deja, jau šešeri metai iš eilės mūsų mieste daugėja mirčių. Šiemet jų skaičius peržengė 2 tūkst. – tiek mirčių buvo užregistruota tik prieš 11 metų. “Šiemet man labiausiai įstrigo viena santuoka. Tuokėsi jauna pora ir abu tiesiog spinduliavo meile vienas kitam. Šio jausmo nesuvaidinsi. Ir kai, užmovus nuotakai žiedą, jaunojo akyse suspindo ašaros, nebesusilaikiau ir aš”, – braukdama ašaras prisiminė G. Misevičienė. Tūkstančius porų sutuokusi moteris apgailestavo, kad tokių tikrų jausmų retai kada pavyksta pamatyti. “Dar stebino tai, kad nemažai jaunų pirmą kartą tekančių merginų žiedus mainė su gerokai už save vyresniais vyrais. Net nebeskaičiuojame tų porų, kur amžiaus skirtumas – mažesnis nei 20 metų. O tokių, kur amžiaus skirtumas – daugiau nei 20 metų, šiemet buvo vienuolika. Visais atvejais jaunesnė būna moteris. Vienas jaunikis už nuotaką buvo vyresnis net 30 metų”, – pasakojo G. Misevičienė. Iš viso šiemet iki gruodžio 20 dienos įregistruotos 1386 santuokos, o pernai per visus metus – 1225. Vis daugiau porų nori tuoktis iškilmingai. Tiesa, šiemet buvo daugiau nepilnamečių santuokų – 7 (pernai – 4). Visais atvejais nepilnametės tekėdamos laukėsi. Buvo švenčiamos ir 4 auksinės vestuvės, kai poros kartu išgyveno net 50 metų.

Ar tai meilė? Ar jau pradėti lytinį gyvenimą? Kaip susipažinti? Kaip parodyti dėmesį? Šie ir kiti klausimai, susiję su santykiais, kyla daugeliui. Trumpalaikiais santykiais galima džiaugtis vos kelias dienas, o kaip surasti žmogų, kurį iš tikrųjų mylėtum. Kaip sukurti meilę, stengsiuosi atsakyti šiame straipsnyje. Paauglystėje svarbu užmegzti ir palaikyti daug santykių, turėti daug draugų, kelias simpatijas. Jaunų žmonių aplinkoje vis daugiau seksualumo, tačiau ne nuo jo reiktų saugotis, bet nuo per didelio mėgavimosi seksu. Kiekvienas dalykas, kuris kursto aistrą, pabrėžia lytiškumą, seksualinę trauką skatina paviršutiniškai mąstyti ir išgyventi jausmus. Tai yra žalinga. Kodėl? Tikriausiai teko girdėti, kaip „mylimieji“ kitiems yra pristatomi tik pagal išorinius, seksualumo požymius, pvz., aukšta, liekna, didelė krūtinė ir t.t. Ar tik išvaizda apibūdina žmogų? Žmogus protiškai bręsta kur kas lėčiau nei kūniškai. Nors išoriškai paaugliai seksualiai yra subrendę, tačiau psichologiškai jie dar nėra pasirengę kurti santykius. Žmogus protiškai bręsta kur kas lėčiau nei kūniškai. Nors išoriškai paaugliai seksualiai yra subrendę, tačiau psichologiškai jie dar nėra pasirengę kurti santykius. Kai kurie vaikinai (kartais ir merginos) sutapatina meilės ir sekso sąvokas. Jeigu myli – tai geidi ir turi gauti tai, ko nori. Tai vis dar vaikystei būdingas egoizmas, kai manoma, kad viskas tarnauja ir paklūsta tik tavo norams.

Praėjus ne vieneriems metams po didžiojo mano gyvenimo išbandymo – „meilės“ pažinimo, vis dėlto dar susimąstau: ar tai buvo Ji? Turbūt ne man vienai kyla toks klausimas – kas yra toji meilė? Atsakymai būna individualūs: meilė – tai šiltas, krūtinėje apsigyvenęs jausmas, kuris priverčia žmogų šypsotis plačiausia šypsena. Meilė – tai aistra, draskanti krūtinę ir kūną, neleidžianti miegoti naktimis. Mano atveju, meilė – postūmis į kerštą, noras sukelti skausmą tam, dėl kurio jauna, nepatyrusi kaimo mergaitė praliejo šitiek ašarų, o dienas leisdavo vienui viena, nepastebėdama paauglystės gražių, saulėtų dienų. Dramatiška meilės istorija prasidėjo prieš šešerius metus Žemaitijoje (kur žmonės, atrodo, yra užsispyrę, tačiau nuoširdūs ). Buvau dar mokinukė devintokė, o jis, Simonas (vardas pakeistas, kad tas žmogus nepasijustų žvaigžde, jog apie jį rašomos istorijos) – abiturientas. Mokėmes mes skirtingose mokyklose, netgi skirtinguose miestuose, tačiau susipažinti mums buvo lemta. Dar tais laikais, kai buvo mažai naudojančių mobiliuosius telefonus, aš jį jau turėjau. Susipažinau su Simonu telefonu. Jis gyveno vos trylika kilometrų nuo mano gimto miestelio, o mes susitikome tik po pusės metų intensyvaus telefono mygtukų maigymo. Bendraujant su juo, man buvo keista, jog mūsų sielos tokios giminingos, tokios panašios. Tačiau, Simono būdas buvo kitoks – jis buvo daugiau melancholiškas, ramus, mėgstantis paskęsti savo mintyse bei depresijose.

Bendravimas – prasminga sąveika. Jo prigimtis įžvelgiama žmogaus saviraiškoje, sugebėjime išsakyti savo jausmus, požiūrį bei emocijas. Bendravimas savotiškas menas, o menininku ne gimstama, juo tampama. Kiekvienas, sugebėjęs įvaldyti bendravimo meną tarpusavio santykiuose, pasieks stulbinančių rezultatų. Bendravimas pavers jūsų meilę nepavydžia, nuoširdžia, romantiška, tolerantiška bei laiminančia. Apie tokią meilę svajoja kiekvienas, net ir neįsimylėjęs žmogus. Žodinis bendravimas yra svarbiausias žmonių tarpusavio santykiuose. Pavydas, pyktis, melas, netolerancija – dalykai, kurie neramina. Žodinis bendravimas gali išsklaidyti visus šiuos neramumus, tereikia abipusio pasiryžimo išsakyti jausmus ir daugelis kilusių konfliktų bus išspręsti, kilę neramumai – išsklaidyti. Visi žino tą malonų jausmą, kuomet mylimasis/mylimoji ištaria keletą gražių žodžių ar sakinių. Juk kūnas pagaugais nueina. Tau to trūksta? Netylėk, rask tinkamą progą, tinkamus žodžius ir pasakyk tai savo antrajai pusei. Suteik jam/jai to, ko trūksta tau, esu tikra, kad tavo žmogus atsakys tau tuo pačiu. Tavo mylimasis/mylimoji pavydi tavęs net tuomet, kai penktadienio vakarą nusprendi praleisti draugų būryje, pasipila lavina priekaištų, kyla konfliktas ir judu susibarate ir tai kartojasi nuolatos? Kalbėkite. Bendraudami ir išsakydami savo nuomonę, jausmus bei norus, judu rasite kompromisą, tarpusavio santykiai pagerės, taip pat pagerės ir judviejų nuotaika, kartu – gyvenimo kokybė.

Ar tikrai taip lengva atpažinti tikrąją meilę? Juk kartais mus užplūsta visi įmanomi jausmai, kuriuos labai paprasta įprasminti viename žodyje, ir tai klaidina: ar tai meilė, ar tai tiesiog susižavėjimas, kuris dings taip pat greitai, kaip atsirado, svarsto passion.ru. Šiame greitai besikeičiančiame gyvenime, kurį valdo abipusis abejingumas ir kuriame įsigalėjusi vienatvė, kai kurioms merginoms atrodo, jog tiktai meilė yra neginčijama šventybė ir tampa išsigelbėjimu nuo nepakeliamo egzistavimo skausmo. Atrodo, reikia tik rasti kažką…artimo, šilto, suprantančio…ir visos problemos dings savaime. Tik rasti – ir viskas. Šis begalinis noras būti su kažkuo verčia mus pulti vienas kitam į glėbi be jokios atrankos. Mes skubame, mums pabodo blaškytis po pasaulį nerandant jame savo vietos, mes neturime laiko gilintis į smulkmenas ir detales. Mes griebiame pirmą pasitaikiusį po ranka, o paskui, pasitelkę fantaziją, patirtį ir lūkesčius, kruopščiai kuriame savo meilės istoriją. Bet ar ši meilės istorija nėra išgalvota tik tam, kad užstotų mus kaip siena nuo egzistavimo skausmo vienatvėje? Mums taip norisi, kad mūsų istorija nė trupučio nenusileistų kino teatre rodytai melodramai su garsiausiomis Holivudo žvaigždėmis. Taigi, mes laikomės visų mūsų galvose esančių laimės instrukcijos punktų, atliekame visus ritualus ir apeigas, tiksliai laikomės be proto įsimylėjusių žmonių elgesio taisyklių ir tai mums sekasi ne ką prasčiau nei matytame filme.

Daugeliui žmonių, ne tik krikščionių, labai patinka apaštalo Pauliaus himnas meilei, kuriame jis tvirtina, jog meilė kantri, viską ištveria, niekada nesibaigia. Tačiau jei paklausime apie jų pačių gyvenimus, retai išgirsime liudijimą apie tokią meilę. Veikiau išklausysime išdavysčių, nusivylimų, įsiskaudinimo istorijų. Ar tai reiškia, kad tik šventieji sugeba atrasti viską nugalinčią meilę? O gal šių dienų pasaulyje, kuriame tiek daug kalbama apie meilę, nelabai mokame mylėti? Ką apskritai reiškia mylėti? Pradėkime nuo to, kad kiekvienas iš mūsų esame sutverti pagal Dievo atvaizdą ir panašumą. Vienas iš Dievo apibūdinimų yra meilė. Tai reiškia, jog kiekvieno iš mūsų prigimtyje yra įrašytas ir meilės ilgesys, ir galimybė jį malšinti, auginti savyje dievišką meilę. Kitas dalykas – ir čia jau kalbėsiu kaip psichoterapeutas – jei spręsčiau tik pagal savo pacientus, su kuriais bendrauju, tai tik kokie penki procentai žmonių sugeba mylėti ta dieviška, kantria ir niekad nesibaigiančia meile. Mylėti sutuoktinį ar vaiką, ar savo tėvus. Įdomu tai, jog dauguma iš šių penkių procentų yra pagyvenę žmonės. Paradoksas – jauni žmonės kur kas aistringiau ir dažniau įsimyli, daugiau kalba apie savo jausmus, tačiau labai retai įsimylėjimas iš tiesų perauga į brandžią, gilią meilę. Labai svarbu suprasti, kad meilė nėra emocijų pliūpsnis, tai yra kelias – artėjimas prie to panašumo su dieviškos meilės pavidalu, kuris įrašytas mūsų prigimtyje.