| | |

Koks, pagal Bibliją, turi būti tikinčiojo požiūris į supančią visuomenę?

Biblijoje šis klausimas nagrinėjamas per miesto temą. Pradžios knygoje į miestus žvelgiama nepatikliai. Kainas, smurto žmogus, tampa pirmuoju miesto statytoju (žr. Pradžios 4, 17). Babelis ir Sodoma – vietos, kur žmonės siekia netikros autonomijos, užmiršdami savo būties Šaltinį. Tikintieji, priešingai, seka Abraomo pėdomis (žr. Pradžios 12, 1-4), gyvena kaip piligrimai kelyje kitų horizontų link, kaip kompasą turėdami tik tikėjimą. Vėliau atsiranda dar vienas miestas: Jeruzalė, Taikos miestas, pastatytas ne ant žmogaus savęs išaukštinimo, bet ant Dievo pažado. Jo egzistencija rodo, kad tikėjimas nebėga nuo šio pasaulio realijų, bet veda į naują būdą gyventi kartu teisingume ir solidarume. Tačiau čia nėra nieko užprogramuoto amžiams. Net Jeruzalė gali būti neištikima savo pašaukimui, jei čia gyvenantys neina Viešpaties keliais. Praktikuodama neteisingumą, „Siono dukra” tampa kekše (žr. Izaijo 1, 21-23). Tačiau tikintieji visada laukia ateinant teisingo karaliaus, ko nors pasiųsto Dievo apvalyti jo miestą ir padaryti jį švyturiu bei traukos poliu visam pasauliui (žr. Izaijo 2, 2-4). Jėzaus mokiniai šį teisingą karalių tapatino su savo Mokytojo asmeniu. Bet Jėzus, kuris numirė atstumtas ir išmestas už miesto (žr. Hebrajams 13, 12-14), neįkūrė jokios žemiškos karalystės. Todėl jo sekėjai lieka „ateiviai ir svečiai” (1 Petro 2, 11) visuomenėje, kuri yra abejinga ir net priešiška jų siekiams. Tačiau jie nelieka gynyboje, pasiruošę vien duoti atkirtį.