Švietimas

Praėjusią savaitę Pagalbos mokiniui, mokytojui ir mokyklai centras į diskusiją prie apskrito stalo sukvietė socialinius pedagogus, seniūnijų socialinius darbuotojus, mokyklų vadovus, psichologus, nepilnamečių reikalų inspekcijos, Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovus. Diskusijos tema – “Konfliktinių situacijų sprendimo būdai mokykloje”. Pasak Vaiko teisių apsaugos tarnybos vedėjos Giedros Gedvilienės, nerimą kelia tai, jog konfliktinės situacijos vis dažniau perauga į smurtą. Praėjusiais metais Lietuvoje nuo smurto nukentėjo 1693 vaikai, mūsų rajone – 29. Dažniausiai vaikai patiria fizinį smurtą, rečiau – psichologinį ir seksualinį. “Turėtų keistis visuomenės požiūris į konfliktinių situacijų sprendimo būdus. Šeimoms trūksta įgūdžių, kaip auklėti vaikus nebaudžiant jų fizinėmis bausmėmis. Smurtą šeimoje patiriantis vaikas smurtaus ir mokykloje”, – sakė G. Gedvilienė. Savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėja Genovaitė Gutauskienė sakė, jog vis dažniau smurtaujančių vaikų pasitaiko ikimokyklinėse ugdymo įstaigose. “Tėvai užimti, siekia karjeros. Vaikus atiduoda į savaitinius darželius ir mažai su jais bendrauja. Darželiuose reikėtų steigti socialinių pedagogų ar psichologų etatus. Kol jų nėra, reikėtų rengti kursus auklėtojoms”, – siūlė vedėja. Pasak psichologo Dainiaus Čerbulėno, pasaulyje populiarus konfliktų sprendimo būdas – tarpininkavimas. Trečiam žmogui iš šalies lengviau įvertinti konfliktinę situaciją ir rasti sprendimo būdus.

Mokykla be patyčių. Deja, bet daugybė Lietuvos vaikų tokios net negali įsivaizduoti. Prasivardžiavimai, užgauliojimai, apsistumdymai tokie įprasti, kad tikėtis juos sutramdyti daugeliui atrodo naivu. Šiais metais atlikto tyrimo duomenimis, 70 procentų Lietuvos mokinių mokykloje patiria patyčias. Patyčių mokyklose dažnumu ir intensyvumu Lietuva pirmauja Europoje. Tačiau patyčios – ne gripas, todėl niekas neskelbia epidemijos, nors kenčia nuo jos daugelis. Teisinės pagalbos taip pat nėra. Visuomenė smurtu laiko veiklą, kai liejasi kraujas, lūžta kaulai, lieka mėlynės. Jei tėvas sumušė vaiką, bet neliko mėlynių, tai nelaikoma smurtu. Ir negali tam vaikui padėti, nes bus sunku įrodyti, kad tėvas smurtavo. Švedijoje ir tėviškas plekštelėjimas vaikui per užpakalį laikomas smurtu. Lietuvoje tai vadiname auklėjimu. Psichologinis smurtas taip pat nepalieka tuoj pat apčiuopiamų fizinių pėdsakų. Pamanykit – pastūmė, atėmė pieštuką, pargriovė, pravardžiavo. Daugelis mokytojų tokią savo auklėtinių kasdienybę laiko normaliu reiškiniu. Jeigu vaikas dėl tokių dalykų skundžiasi, laikoma smulkmena. Apie tai, kad patyčios kitam vaikui sukelia daug sielos skausmo, nevisada susimąsto ir pedagogai. Atrodytų, iš patyčių žmogus su amžiumi turėtų “išaugti”, deja, kaip liudija į redakciją atskubėjusios merginos pasakojimas, patyčios egzistuoja ir tarp vyresnių moksleivių. Šią savaitę konfliktas kilo tarp Tauragės profesinio rengimo centro auklėtinių.

Daugeliui žmonių smurtas mokykloje asocijuojasi su kitų mokinių patyčiomis, pravardžių klijavimu, fizinėmis bausmėmis ir kitais nemaloniais daugelyje mokyklų sutinkamais dalykais. Tačiau technologijos skatina net ir šio socialinio reiškinio evoliuciją. Pavyzdžiui, Japonijoje, kurioje ypač gajus mobiliųjų telefonų kultas, šie įrenginiai pastaraisiais metais vis dažniau pasitelkiami kaip smurto priemonė. Neseniai atliktas tyrimas parodė, kad šiuo metu apie 10 proc. Japonijos moksleivių yra patyrę psichologinį smurtą (grasinimus, patyčias ir t.t.) per šiuolaikines komunikacijos priemones: elektroninį paštą, mobiliuosius telefonus, interneto dienoraščius. Kibernetinis chuliganizmas sparčiai plinta visame pasaulyje. Tarp dažniausiai pasitaikančio mokyklinio psichologinio smurto metodų yra šie: kompromituojančių auką nuotraukų siuntinėjimas telefonu visiems klasės draugams (ypač dažnos nuotraukos slapčia darytos tualete), įžeidžiančių komentarų rašymas klasės tinklalapyje ir kt. Anot psichologų, technologijomis paremtas smurtas gali būti dar pavojingesnis nei fizinis, nes jį kur kas sunkiau pastebi suaugusieji – mokytojai, tėvai. Be to, anonimiškumas apsunkina kaltininkų suradimą. Japonijoje jau užfiksuotas ne vienas atvejis, kai technologinio smurto persekiojami paaugliai nusižudė ar kėsinosi atimti sau gyvybę. Šiemet ypač garsiai nuskambėjo atvejis, kai iš gyvenimo pasitraukė aštuoniolikmetis, kurio klasiokai paskelbė internete jo nuogo nuotraukas ir reikalavo pinigų.

Kasdien iš žiniasklaidos sužinome apie žiaurius smurto ir patyčių atvejus mokyklose. Paaugliams paprastas mušimas jau neįdomus: jie rungtyniauja, kuris mobiliuoju telefonu nufilmuos žiauresnę sceną, o gatvėje gali nukentėti tik už žvilgsnį. LR Švietimo įstatymo 61 straipsnis teigia, jog mokyklos vadovas „…užtikrina sveiką, saugią, užkertančią kelią bet kokioms smurto, prievartos apraiškoms bei žalingiems įpročiams aplinką”. Deja, mokyklų vadovai nepajėgia susidoroti su plintančia žiaurumo banga. Dar daugiau – jie mėgina slėpti smurto atvejus. Iki šiol dauguma smurto tarp bendraamžių mokyklose atvejų paaiškėjo tik nuskriausto vaiko tėvams atėjus į policiją. Pranešimų apie prieš bendraamžius smurtaujančius moksleivius iš mokyklų administracijos policija beveik negauna. Jau patys mokiniai prakalbo, kad visuomenė beveik nežino, kas iš tikrųjų vyksta mokyklose. Po paskutiniųjų išviešintų įvykių didelį nerimą kelia tai, kad smurtauja ne tik nepilnamečiai, bet ir mokytojai. Suaugęs žmogus, ugdantis jaunąją kartą, pakelia ranką prieš vaiką, tačiau net po tokių atsitikimų yra tvirtinančių, jog dėl to kalti tik mokiniai. Daugelis mokyklų vadovų žino apie smurto atvejus jų mokyklose, tačiau bijo tai kelti į viešumą. Juolab, kad paaiškėjus incidenentams, galima susilaukti Švietimo ir ugdymo skyriaus vadovų nemalonės ir prarasti pozicijas lenktynėse dėl mokinių krepšelių. Tai klaidinga nuostata. Esu įsitikinęs, jog tik viešumas padės spręsti šią problemą.

Į viešumą patekusi informacija apie Vilniaus „Volungės” pradinėje mokykloje siautėjantį ir savo bendraamžius skriaudžiantį peiliu apsiginklavusį antroką sukėlė sprogusios bombos įspūdį. Specialistai pripažįsta, kad įvykis neeilinis visų pirma todėl, kad šį kartą siautėjo ypač jauno amžiaus moksleivis. Istorijos neįprastumą padidino ir tai, kad pedagogai nesugebėjo sutramdyti devynerių metų vaiko, o mokyklos direktorė nuo berniuko tiesiog pabėgo ir užsibarikadavo savo kabinete. Policijos departamento Viešosios policijos valdybos Prevencinės veiklos skyriaus vadovas Edmundas Olisevičius teigia, kad incidentas Vilniaus „Volungės” pradinėje mokykloje tikrai neįprastas. „Visos detalės tikslinamos. Bet net jei paaiškėtų, kad viskas, ką skaitėme laikraščiuose ir girdėjome per radiją, yra tiesa, nubausti nusižengusio vaiko policija negalėtų”, – sako E. Olisevičius. Pasak Prevencinės veiklos skyriaus vadovo, baudžiamąją atsakomybę Lietuvos įstatymai numato tik asmenims nuo 14 m. Šią istoriją dar ilgai narplios pareigūnai, vaikų psichologai, švietimo ministerijos specialistai. Neatmetama, kad ji bus nagrinėjama ir teisme, sprendžiant pedagogų ir vaiko tėvų nesutarimus. Tuo tarpu policijos pareigūnai teigia, kad situacijos, kai vaikai mokyklose skriaudžia vieni kitus, yra liūdna Lietuvos kasdienybė. Policijos suvestinės kasdien mirga nuo pranešimų, kad tai viename, tai kitame Lietuvos kampelyje moksleiviai tyčiojosi ir skriaudė savo bendraamžius.

Gruodžio 6-7 d. Vilniuje vyksta tarptautinė konferencija “Modernūs požiūriai į patyčių ir smurto prevenciją mokyklose”, kurioje pirmą kartą valstybiniu lygiu, dalyvaujant daug tarptautinių ekspertų, gvildenama patyčių ir smurto problema mokyklose. Konferencijoje pristatyta “Olvėjaus patyčių prevencijos programa”. Šios programos autorius Bergeno universiteto psichologijos profesorius Dan Olvėjus ir jo kolegos išsamiai išnagrinėjo 2001m. Norvegijoje pradėtą įgyvendinti prevencijos programą, kurioje dalyvauja 500 Norvegijos mokyklų. Šią programą įgyvendinti valstybiniu lygiu pasiryžusi ir Lietuva. Sveikinimo kalboje Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus išreiškė viltį, kad ši programa turėtų tapti prieinama visiems Lietuvos vaikams. Prezidento nuomone, atlikti šį milžinišką darbą įmanoma tik suvienijus valstybės institucijų ir nevyriausybinio sektoriaus pastangas, remiantis abipusio pasitikėjimo ir konstruktyvaus bendradarbiavimo principais.