Frydrichas Nyčė – Antras skyrius. Laisvas protas 37-41
| |

Frydrichas Nyčė – Antras skyrius. Laisvas protas 37-41

Niekas taip lengvai nesutiks laikyti kokį nors mokymą teisingu vien todėl, kad jis daro žmones laimingus arba dorybingus; išskyrus galbūt tik mielus idealistus, kurie žavisi Gėriu, Tiesa, Grožiu,- tai jų prūde plaukioja visos įmanomos margos, nerangios ir geraširdės geistinybės. Laimė ir dorovė – ne argumentai. Net protingiausios sielos dažnai užmiršta, kad nelaimė ir yda – taip pat ne kontrargumentai. Kokia nors nepaprastai žalinga ir pavojinga teorija galėtų būti teisinga; iš pačios būties sąrangos galėtų kilti tai, kad ją visiškai atskleidusiojo laukia pražūtis, todėl ir dvasios stiprybė būtų matuojama pagal tai, kiek “tiesos” žmogus dar ištveria arba, tiksliau, kiek, jo manymu, būtina tiesą atskiesti, pasaldinti, pridengti, aptemdyti, iškraipyti.

| |

Kontrapunktas …dvi arba kelios melodijos skamba kartu…

Kai baltasis “Mersedesas” įvažiavo į sodą, Albertas nusitempė Sofiją į Landynę. Vėliau jie pasileido mišku Majoro trobelės link. – Greičiau! – sušuko Albertas. – Turime suspėti, kol jis nepradėjo mūsų ieškoti. – Ar jau pabėgom iš jo akiračio? – Esam pasienio zonoje. Persiyrę per ežerą, jiedu įpuolė į Majoro trobelę. Ten Albertas atidarė rūsio dangtį ir įstūmė Sofiją vidun. Viskas aptemo. Per kitas dienas Hildė toliau kūrė savo planą. Ji išsiuntė keletą laiškų į Kopenhagą Anei Kvamsdal, porą kartų kalbėjosi su ja telefonu.

Dekartas …iš statybinės aikštelės jis norėjo išmesti visas senas medžiagas…
| |

Dekartas …iš statybinės aikštelės jis norėjo išmesti visas senas medžiagas…

Tačiau išorinė tikrovė iš pagrindų skiriasi nuo sąmonės pasaulio. Dabar Dekartas gali teigti, kad yra dvi skirtingos tikrovės formos, arba dvi “substancijos”. Viena substancija yra mastymas arba “siela”, kita – tįsumas arba “materija”. Siela yra tik sąmoninga, ji neužima vietos erdvėje ir todėl negali būti suskaidoma į mažesnes dalis. Materija yra tik tąsi, ji užima vietą erdvėje ir visada gali būti daloma į vis mažesnes daleles, bet ji nėra sąmoninga. Pasak Dekarto, abi substancijos kyla iš Dievo, nes tik pats Dievas egzistuoja nepriklausomai nuo nieko. Tačiau, nors “mąstymas” ir “tįsumas” kyla iš Dievo, šios dvi substancijos yra visiškai nepriklausomos viena nuo kitos. Sąmonė laisva materijos atžvilgiu ir priešingai – materialieji procesai vyksta nepriklausomai nuo sąmonės.

| |

Skrybėlė …viena, ko reikia, norint tapti geru filosofu, yra sugebėjimas stebėtis…

Sofija net neabejojo, kad anoniminių laiškų autorius vėl atsilieps. Kol kas apie laiškus nusprendė niekam nepasakoti. Mokykloje buvo sunku įdėmiai klausytis mokytojo. Sofijai atrodė, kad jis pasakoja tik apie nesvarbius dalykus. Kodėl jam nepakalbėjus apie tai, kas yra žmogus arba kas yra pasaulis ir kaip jis atsirado? Sofiją apėmė niekada anksčiau nepatirtas jausmas, kad ir mokykloje, ir visur kitur žmonės susirūpinę daugiau ar mažiau atsitiktiniais dalykais. Juk yra kur kas reikšmingesnių ir sunkesnių klausimų, kurie svarbesni už įprastus mokykloje dėstomus dalykus. Ar kas nors gali atsakyti į tokius klausimus? Šiaip ar taip, Sofijai atrodė svarbiau mąstyti apie juos, nei kalti stipriuosius veiksmažodžius. Kai nuskambėjo skambutis po paskutinės pamokos, ji taip greitai nėrė iš mokyklos kiemo, kad Joruna turėjo pabėgėti norėdama ją pasivyti.

| |

Pokalbiai su savimi – Aurelijus AUGUSTINAS – 7

Vadinasi, akmenų nėra slapčiausiose žemės gelmėse ir apskritai nėra ten, kur nėra tų, kurie galėtų jausti. Juk ir šito akmens nebūtų, jeigu mes jo nematytume; be to, jis nebebus akmuo, kai mes išeisime, ir niekas kitas čia būdamas jo nematys. Jeigu gerai užsklęsi dėžutes, tai, nors ir daug būsi jose uždaręs, jose nieko nebebus. Ir pats medis iš vidaus visiškai nėra medis. Juk visa, kas yra neperregimo kūno gilybėje, lieka nematoma visoms juslėms, ir daroma išvada, kad viso to nėra. Juk jei būtų, būtų teisinga; o teisinga tik tai, kas yra taip, kaip atrodo; bet mes viso to nematome; vadinasi, viso to nėra. Nebent tu turi ką nors, kuo galėtum tam paprieštarauti.

| | |

Jei ne grybai, ir ne uogos…

Miškas yra ne tik medienos šaltinis, bet jis atlieka ir apsauginę, sanitarinę bei rekreacinę funkcijas. Miškas, be to, žmonėms teikia daugybę kitų naudingų produktų, tai – grybai, uogos, riešutai, vaistažolės, medus ir pan. Lietuvos miškų dirvožemis labai įvairus, o tai sudaro gana palankias sąlygas miško gėrybėms augti, daugintis ir brandinti derlių. Orientaciniais statistikos duomenimis mūsų miškuose kasmet užauga ir subręsta apie 45 tūkst. tonų grybų, 32 tūkst. tonų – vaisių bei uogų, 2 tūkst. tonų – vaistažolių. Šių produktų bendra vertė, ypač pietryčių Lietuvoje, daugiau kaip du kartus viršija medienos vertę. Todėl visai nenuostabu, kad prasidėjus šių gėrybių rinkimo sezonui, žmonės masiškai plūsta į miškus, dėl ko kyla nemažai problemų: padidėja miško gaisrų pavojus, naikinama miško paklotė ir grybiena, laužomi lazdynai, vaistažolių ir vaiskrūmių kerai. Ankstyvas dar neprinokusių spanguolių, bruknių ir riešutų rinkimas, mažina jų vertę. Šiuo metu už miško gėrybių rinkimą mokėti nereikia, todėl mažai dėmesio skiriama ir jų rinkimo laiko, rinkimo būdų reglamentavimui, lankytojų elgesiui miške ir pan.

| |

Ugnius Mikučionis “Kuršių paminėjimai sagose”

Viduramžių (XII – XIV a.) skandinavų literatūra labai įvairi. Šiuo laikotarpiu užrašyta daug religinių bei pasaulietinių (juridinių, mokslinių, grožinių) originalių ir verstinių tekstų. Rašyta tiek lotynų, tiek gimtosiomis skandinavų kalbomis. Šioje publikacijoje aptarsime tik nedidelės šios raštijos dalies, vadinamųjų sagų, ypatybes ir raidą. Žodis saga (dgs. sögur) yra susijęs su veiksmažodžiu segja ‘pasakoti, sekti, sakyti’. Taigi pirminė jo reikšmė yra ‘(žodinis) pasakojimas, sakmė, poringė’. Visose sagose pasakojama apie praeitį – vienose apie tolimą, netgi mitologinę praeitį, kitose – apie netolimą, apie tokius įvykius, kurių amžininkai, liudininkai ir dalyviai dar tebegyvi tuo metu, kai pasakojama pati saga. Šie pasakojimai apie praeitį – sagos – viduramžiais būdavo mėgstama skandinavų pramoga (Pálsson 2000: 19-23). Vėliau, ėmus sagas užrašinėti, užrašytieji pasakojimai irgi imti vadinti sagomis, ir dabar išgirdę žodį saga visų pirma įsivaizduojame būtent raštijos paminklus. Kai kalbame apie sagų datavimą, irgi turime omenyje, kada viena ar kita saga buvo užrašyta. (Mėginti nustatyti, kada kuri saga buvo pradėta pasakoti, kada ji atsirado žodinėje tradicijoje – bergždžias reikalas; aišku tik tiek, kad jokia saga negali būti senesnė nei įvykiai, apie kuriuos joje kalbama. Taigi jei sagoje kalbama apie X a. pabaigos įvykius, akivaizdu, kad saga ir pradėta pasakoti ne anksčiau nei šis laikotarpis. Bet jei sagoje kalbama apie legendinę-mitologinę praeitį, tai galima mėginti nustatyti tik jos užrašymo, bet ne „atsiradimo” datą.)

| | | |

Aurelija Malinauskaitė “Lietuvos žalioji ir Kunigaikščio žvelgaičio rinktinės”

Ginkluoto pasipriešinimo metais (1944–1953) Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje kovojo dvi partizanų karinės formuotės – Lietuvos Žalioji ir Kunigaikščio Žvelgaičio. Kaip ir visos kitos partizanų rinktinės, jos veikė teritoriniu principu. Vykstant partizaniniam karui, ypač jo pradžioje, kai partizanų junginiai tik kūrėsi ir centralizavosi, taip pat karo pabaigoje, kai juos persekiojo ir naikino represinės struktūros, rinktinių teritorijų ribos nuolat kito. Kiekviena rinktinė turėjo savo vadovybę, štabą ir veikė subordinacijos principu. Jas sudarydavo batalionai arba kuopos, o nuo 1948 m. – keli (paprastai – trys) rajonai, 1949 m. pavadinti tėvūnijomis. Pagal LLA (Lietuvos laisvės armijos) programinius nuostatus, rinktinės turėjo veikti apskrities teritorijoje. Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinė veikė 1945 m. įkurtoje Joniškio apskrityje, Lietuvos Žalioji rinktinė – Šiaulių apskrityje bei su ja besiribojančiuose Panevėžio apskrities valsčiuose, o nuo 1947 m. spalio mėn. – naujai sudarytoje Radviliškio apskrityje. Ginkluoto pasipriešinimo pabaigoje, mažėjant partizanų, rinktinių veiklos teritorijos didėjo. Keitėsi ir rinktinių pavadinimai. Pavyzdžiui, Genio rinktinė imta vadinti Voverės, vėliau – Kunigaikščio Žvelgaičio rinktine. Lietuvos Žalioji rinktinė iš pradžių buvo vadinama Žaliąja. Šiame straipsnyje pabandysime apžvelgti rinktinių istoriografiją, išanalizuoti ir palyginti jų veiklą per tris partizaninio karo etapus.