Šventumas

„Mokytojas iš tikrųjų turi buveinę šeimoje, kuri klauso ir medituoja Dievo Žodį, kuri mokosi iš Jo to, kas yra svarbiausia gyvenime, ir tą mokymą įgyvendina praktikoje“, – kalbėjo Šventasis Tėvas. Tokiu būdu visos šeimos ir kiekvieno jos nario gyvenimas dvasiškai tobulėja. Taip praturtintas tarpusavio bendravimas ir tikėjimas yra perduodamas vaikams. Stiprėja darna ir bendrystė, o namai tampa vieningesni, kaip „namas pastatytas ant uolos“. Benediktas XVI pabrėžė, kad su galia gauta iš bendros maldos praktikavimo „šeima tampa Kristaus mokinių ir misionierių bendruomene“. Per sutuoktinių ištikimybės vienas kitam ir Dievui patirtį, per dosnumą priimant kiekvieną pradėtą kūdikį, per rūpinimąsi silpnaisiais ir pasirengimą atleisti, „šeima tampa gyvąja Evangelija, kurią kiekvienas gali skaityti“. Dar daugiau, krikščioniška šeima turi nešti savo pavyzdingo gyvenimo liudijimą ir tikėjimo išpažinimą visai aplinkai – ar tai būtų mokykla, kurioje mokosi jos vaikai, ar sutuoktinių darbovietės, ar tiesiog kaimynai. Tokios tikinčiųjų šeimos iš esmės gali pasitarnauti ir parapijinės bendruomenės pastoracijai: tiek per vaikų katechizavimą, tiek per jaunuolių rengimą santuokai. Aptardamas socialinį aspektą, Šventasis Tėvas sakė, kad šeima, kaip „gyvybiška visuomenės ląstelė“, tampa esmine jos pažangos versme ir paskutiniu prieglobsčiu tiems, kurių poreikių negali patenkinti viešojo gyvenimo struktūros.