| | |

Pranciškus Asyžietis – šventasis meilės globėjas

Pranciškus Asyžietis yra populiariausias „oficialus” šventasis pasaulyje, galbūt ypač dėl to, kad jį plačiai pripažįsta ir nekrikščionišką religiją išpažįstantys žmonės. Jis yra populiarus ne tik dėl anuometinės bičiulystės su ekologija, krikščionišku pamaldumu, savanorišku neturtu ar netgi, nors tai ir arčiau tiesos, su džiaugsmu, kuriuo Pranciškus patraukia mus daug labiau, nei mes sąmoningai suvokiame jo gyvenimą – o labiausiai dėl eroso, kurio vakarietiška krikščionybė visai nepaisė. Būdamas aistringas iki savo širdies gelmių, Pranciškus suteikia mums reikalingą leidimą gauti meilės palaiminimų savo pačių gyvenimuose. Ar jis pats sąmoningai pasišventė tam? Ar pats Pranciškus tobulai ėjo eroso keliu? Abiem atvejais atsakymas yra ne. Tačiau populiarumas kartais liudija apie bendruomenės suvoktą dovaną, nors tuo tarpu pats apdovanotasis gali gerai nesuvokti turįs tą dovaną. Pavyzdžiui… kodėl bitlai buvo taip neįtikėtinai (net jiems patiems) populiarūs? Atleiskite už šį šuolį nuo Pranciškaus iki Johno, Paulo, George‘o ir Ringo, bet šie keturi vyrai tikrai sensacingai sužadino archetipinę gaivališką energiją, kuri milijonams žmonių padėjo atsiverti, išgyventi bendrystę kartu klausantis muzikos ir beveik pagarbiai laukti naujo albumo pasirodymo, kas mūsų laikais jau atrodo seniai pamiršta. Kaip ir šv. Pranciškus, bitlai tik iš dalies buvo atsakingi už tai, kad juos sekiojo visame pasaulyje – jie kūrė muziką ir rūpinosi savo pasirodymais.

| | |

Šventojo Pranciškaus malda

Iš „saldžių” kičinių paveikslėlių ar net kai kurių filmų apie šventąjį Pranciškų daugelis gali susidaryti šio didžio šventojo klaidingą įvaizdį. Dažnai žmonės mato Pranciškų kaip labai aktyvią ir labai lengvai evangelizuojančią asmenybę, apsuptą paukštelių ir gyvulėlių iš visų pusių. Greičiausiai toks šventojo Pranciškaus įvaizdis ir nėra visiškai klaidingas, bet jis neatskleidžia viso paveikslo ir užgožia galimybę pastebėti pagrindinį dalyką šventojo gyvenime, jo veikloje ir mokyme. Labai reikšminga scena šventojo Pranciškaus gyvenime, kuri pakeitė jo kryptį, buvo ta, kai jis grąžino rūbus savo tėvui ir viešai pareiškė, kad nuo to momento jis sakys: „Tėve mūsų, kuris esi danguje”. Nuo tada prasidėjo „brolijos giesmė” jo gyvenime. Pranciškui kiekvienas tapo broliu ir seserimi, nes visi yra sukurti to paties Dangiškojo Tėvo. Maža to, Pranciškaus gyvenimo pavyzdys yra sekti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pėdomis, nes Jėzus yra vienintelis Tėvo Sūnus, kuris yra tobulas, klauso Tėvo ir yra Jo mylimas. Pranciškus nematė geresnio būdo sekti Jėzumi ir vykdyti Tėvo valią, kaip tik gyventi evangelinį gyvenimą – gyventi Evangelija, kuri yra Dievo Žodis – kelias, tiesa ir gyvenimas. Geriausiai šventąjį Pranciškų mes galime pažinti iš jo paties palikto rašytinio palikimo – raštų, kurie yra pats geriausias Poverello pristatymas.

| | |

Šventasis Pranciškus ir godumas šiandien

Jei nemanote, kad mūsų vartotojiška visuomenė yra godi, tai toliau galima neskaityti, nes šio fakto kaip tik ir neįrodinėsiu. Jei nemanote, jog daugumą šiuolaikinės civilizacijos ydų ir kasdienį piliečių nepasitenkinimą… beveik viskuo, labiausiai sąlygoja būtent ši nuodėmė, taip pat su jumis nesiginčysiu. Tačiau jeigu pritariate, kad godumo šaknys giliai veši mūsų visuomenėje, ir tai yra blogai, tuomet kartu panarstykime šios piktžolės kaulelius. Keliaujant per šį godų pasaulį neseniai teko aplankyti vieną „antigodumo” salelę – šv. Pranciškaus Asyžiečio kapą. O juk vystant pasirinktą temą neišvengiamai dera prisiminti šį vieną didžiausių godumo piktžolės ravėjimo meistrų. Žmonės labai mėgsta antagonizmus. Juoda – balta, Jin ir Jan, godumas ir šv. Pranciškus… Blogis visada kovoja su gėriu pasakose ir mūsų vidinėje, sąžinės apšviestoje, arenoje. Įtampa tarp priešingų jėgų ne tik laiko visą pasaulį krūvoje, bet ir dvasiškai įtempia kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką. Kiekviename žingsnyje susiduriame su apsisprendimo dilema, kai nuo vieno peties mus kursto mažas juodas velniukas, o nuo kito pamaldžiai atkalbinėja baltas angeliukas. Matyt, tiek viso pasaulio, tiek ir žmogaus dvasios struktūra paremta antagonizmų įtampa. Tiksliųjų mokslų atstovai nagrinėdami reiškinius dažnai taiko ekstremumų metodą, t.y. ieškoma, kaip procesas vystosi ekstremaliomis sąlygomis. Tokie artėjimai supaprastintai, tačiau neblogai atskleidžia procesų raidos tendencijas.