Šventasis Antanas

Lietuviai nėra žinomi kaip dideli šventųjų garbintojai. Be Marijos, turbūt joks kitas dangaus gyventojas nesusilaukė didesnės pagarbos, nebent šv. Pranciškus Asyžietis. Tiesa, nemažą dėmesį yra užsitarnavęs šv. Antanas Paduvietis, kurio vardadienį švenčiame birželio 13 dieną. Apie šį šventąjį literatūros nėra daug, o lietuvių kalba jos iš viso nėra. O vis dėlto tas Paduvietis buvo dėmesio vertas vyras. Jis gimė pasiturinčioje šeimoje maždaug prieš 800 metų (1195 m.) Portugalijoje, Lisabonos mieste, ir buvo pakrikštytas Ferdinando vardu. Dar būdamas paauglys, Ferdinandas pajuto pašaukimą dvasiniam gyvenimui ir įstojo į Augustinijonų vienuoliją. Turėdamas didelių gabumų, net nesulaukęs 24 metų, jis gavo aukščiausius teologijos ir kanonų teisės magistro laipsnius. Ferdinandas buvo įšventintas į kunigus ir skirtas profesūrai. Tuo metu Pietų Europos dalis išgyveno dvigubą krizę. Viena buvo Afrikos arabų, vadinamųjų saracėnų, sukelta tautinė ir kultūrinė krizė. Jie buvo užėmę Ispaniją bei dalį Portugalijos ir ten valdė net 150 metų. Arabų kultūros pėdsakų ispanų ir portugalų architektūroje, muzikoje bei menuose liko visiems laikams. Antra Europos krizė buvo religinio pobūdžio. Ji Portugalijoje ypač stipriai pasireiškė, kadangi į politines intrigas buvo įsivėlę net dvasininkai, kuriems vadovavo Augustinijonų vienuolija. Šie kartu su maištininkais ir karaliumi pasiskelbusiu Alfonso Henriques sukilo prieš teisėtą valdžią, bažnytinę tvarką ir net prieš patį popiežių Inocentą II.

Mūsų laikais visa krikščioniškoji teologija išgyvena akivaizdų sugrįžimą prie pagrindinio tikėjimo šaltinio – Dievo žodžio. Savaime suprantama, jog visa metodika, kurią rašydamas Sermones naudojo šv. Antanas, yra tolima šių laikų žmogui ir vargiai kas šiandien ja pasinaudotų. Tačiau Antano teologija, gyvai persunkta Dievo žodžio ir jo paties išgyventa, lieka aktuali ir šiandien. Savo brolius, kuriems ir skirti jo Sermones puslapiai, šventasis ragino gilintis į Evangeliją, ieškoti gyvojo Kristaus, taip eiti į šventumą… V sekmadienio po Velykų pamoksle šv. Antanas slaptoje kontempliacijoje siekiančius šventumo poetiškai vadina žvaigždėmis. Paduvos šventasis daugelyje Sermones eilučių pabrėžia, jog meilė yra viso tobulumo matas. Šventasis sako, jog tikėti į Dievą, tai jį mylėti. Anot jo, labiausiai myli tie, kurie gyvena siekdami dieviškosios artumos mistinėje kontempliacijoje. Antanas mistinę kontempliaciją išreiškia įvairiais žodžiais – jausti, ragauti, skanauti, būti panardintam, būti įtrauktam į žmogiškais žodžiais neišreiškiamą dieviškąją tikrovę. Bet Antanas teigia, jog nevalia per ilgai užsibūti kontempliacijoje, būtina ir artimo meilės veikla. Mūsų laikų visuomenė išgyvena individualizmo krizę. Tai būdinga ne tik pasauliečiams, bet ir pašvęstojo gyvenimo broliams ir seserims, kurie ilgus metus buvo ugdomi pašvęstąjį gyvenimą suprasti kaip individualų pašaukimą. Šv. Antanas, būdamas ištikimas Evangelijai, daug kalba apie bendruomeninį pašvęstojo gyvenimo matmenį.