Švedija

Švedijos plotas yra 450 000 kvadratinių kilometrų – panašus į Kalifornijos, Kamerūno, Irako, Ispanijos arba Tailando. Pusė visos teritorijos apaugusi miškais. Mažiau negu 10 proc. yra dirbama žemė. Gana lygus kraštovaizdis nusėtas ežerais -jų yra beveik 100 000. Ilga kalnų grandinė, nusidriekusi šiaurės vakaruose, siekia 2111 metrų aukštį, o palei išraižytą pakrantę yra tūkstančiai salų. Dėl šiltosios Golfo srovės Švedijos klimatas švelnesnis negu kitose šiaurinėse valstybėse. Šalies sostinė Stokholmas yra tokioje pačioje platumoje kaip ir pietinė Grenlandija, tačiau jo vidutinė liepos mėnesio temperatūra yra +18°C. Žiemą temperatūra nukrenta šiek tiek žemiau nulio, o sniego kiekis yra vidutinis. Šiaurinėje Švedijos dalyje žiemos ilgos ir šaltos, o vasaros šviesios ir vėsios. Birželio ir liepos mėnesiais nesutemsta ištisą parą.

Švedijos sostinė Stokholmas yra vienas patraukliausių pasaulio miestų, kartu — vienas sunkiausiai apibūdinamų. Vanduo supa beveik trečdalį salų ir septynis miesto kvartalus. Tad miestas išraizgytas molų, kanalų, tiltų voratinkliu ir dažnai vadinamas Šiaurės Venecija (šis pavadinimas reliatyvus, nes susisiekimas daugiausia vyksta keliais), Melareno gražuole ar vandenų karaliene. Įsikūręs rytinėje pailgos Švedijos žemės pakrantėje, Stokholmas yra viena iš nedaugelio pasaulio sostinių, kurioje ramybė ir tyla, grynas oras, aiškus dangus ir erdvės dera su didžiulio miesto gyvenimu. Miestas mozaika išsidėstęs keturiolikoje salų, senamiestis užima tris salas. Miestas sostine tapo 1252 m. karaliaus Gustavo Vazos, išvadavusio šalį iš danų okupacijos, pavedimu.

Švedija yra konstitucinė monarchija, turinti parlamentinę valdymo formą. Karalius Karlas XVI Gustavas atlieka tik formalią valstybės vadovo funkciją. Parlamentas susideda iš vienerių rūmų, kurių nariai renkami tiesiogiai pagal proporcingo atstovavimo sistemą ketverių metų laikotarpiui. Švedai visuotinę rinkimų teisę įgyja sulaukę 18 metų. 1998m. įvykusiuose rinkimuose dalyvavo 81,4% balsuotojų. Valdančioji socialdemokratų partija buvo valdžioje viena arba sudariusi koalicijas 1932— 1976m. bei 1982-1991m., taip pat nuo 1994m., o nesocialistų partijos valdė 1976-1982m. ir 1991-1994m.. Po 1998m. rinkimų socialdemokratų partija suformavo mažumos vyriausybę turėdama 131 iš 349 vietų Parlamente. 10 ministerijų ruošia naujus vyriausybės įstatymų projektus. Įstatymų įgyvendinimu (teisėsauga) rūpinasi apie 100 santykinai nepriklausomų centrinės administracijos institucijų ir 21 apskričių administracija. Kiekviena apskritis turi balsų dauguma išrinktą tarybą, kuri įgaliota apmokestinti pajamų mokesčiu ir atsakinga daugiausia už sveikatos priežiūrą savo regione.

Nuo 1995m. Švedija yra Europos Sąjungos narė ir dirba demokratiškos, solidarios ir atviros Europos vardan. Nuo 2001m. Švedija pirmininkauja ES Parlamente tuo sutvirtindama savo dalyvavimą Europos Sąjungos veikloje. Švedija nėra jokių karinių aljansų narė, tačiau ji aktyviai dalyvauja kuriant naują Euro-Atlanto saugumo sistemą visai Europai, įskaitant ir Rusiją. Jos tikslas – paruošti geresnius nuostatus, kaip spręsti nesiliaujančius vietinius ir regioninius konfliktus Europoje. Svarbiausia šios veiklos dalis yra Švedijos dalyvavimas Partnerystės taikos labui ir Euro-Atlanto partnerystės tarybos veikloje. Švedija yra nusiuntusi savo karinius dalinius į Jungtinių Tautų taikos palaikymo pajėgas bei tarptautines taikos palaikymo pajėgas buvusioje Jugoslavijoje. Šalis dalyvauja Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO), Europos Tarybos, taip pat Vakarų Europos sąjungos (VES) veikloje, siekdama didesnio saugumo Europoje. Dideli dešimtojo dešimtmečio pokyčiai Europoje privertė Švediją pakeisti visą savo krašto apsaugos sistemą atsižvelgiant į naujas grėsmes ir rizikas. Padidėjo šalies karinių pajėgų galimybės dalyvauti humanitarinėse ir taikos palaikymo akcijose.

Šio amžiaus pradžioje Švedijos ekonomika buvo daugiausia agrarinė, ir ji buvo viena vargingiausių Europos šalių. Tačiau turėdama gausius geležies rūdos, medienos ir vandens energijos išteklius bei sumanius inžinierius ir kvalifikuotus darbininkus, šalis greitai išvystė savo pramonę ir tapo pasiturinčia šiuolaikine valstybe. Ekonomika ypač greitai augo pokario laikotarpiu iki aštuntojo dešimtmečio vidurio, kai Švedijos eksporto pramonė buvo labai konkurentiška. Tačiau per pastaruosius dvidešimt metų Švedijos BNP vienam gyventojui tapo mažesnis negu EBPO šalių vidurkis. Antrojoje devintojo dešimtmečio pusėje Švedijos ekonomika patyrė didėjantį makroekonominį disbalansą, kuris sukėlė greitą kainų ir sąnaudų augimą bei didėjantį valstybės biudžeto deficitą. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Švedijoje buvo pats didžiausias ekonomikos nuosmukis nuo ketvirtojo dešimtmečio. Sukurta plati programa pakeitė valstybės bendrųjų finansų deficitą, kuris sudarė daugiau negu 10% BNP 1994m., į beveik 2,5% perteklių 1998m.. Toks pokytis neturi sau lygių EBPO šalyse. Po biudžeto konsolidacijos žymiai pagerėjo visi makroekonominiai rodikliai. Pastaraisiais metais mažėja ilgalaikės palūkanų normos. Palūkanų normų skirtumas, palyginus su euro zona, sumažėjo maždaug 0,4%. Infliacijos lygis yra mažas ir stabilus, o darbo jėgos našumas ir pramonės gamyba gerokai padidėjo nuo Švedijos kronos devalvacijos 1992-aisiais.

Švedija turtinga spygliuočių miškais, vandens energija, geležies rūda, uranu ir kitomis naudingomis iškasenomis, tačiau neturi naftos ir anglies išteklių. Geležies rūdos telkiniai yra toli šiaurėje. Rūdynų produkcija yra daugiausia eksportuojama. Švedijos spygliuočių miškai teikia žaliavas labai gerai išvystytoms lentpjūvėms bei popieriaus masės, popieriaus ir baigtinių medžio produktų gamybos įmonėms. Švedija yra svarbi miško produktų eksportuotoja pasaulio rinkoje. Medžio pramonės produkcija 1997m. siekė 91 milijardą Švedijos kronų. Pigi hidroenergija buvo pagrindinis Švedijos pramonės vystymosi veiksnys. Šiandien apie 15% šalyje sunaudojamos energijos pagamina šalies hidroelektrinės, kurių dauguma yra pastatytos ant šiaurinių upių. Daugiau negu 40% Švedijoje sunaudojamos energijos pagaminama iš importinės naftos, 7% iš importuotos anglies ir kokso. Dvylika Švedijos branduolinių reaktorių pagamina 15% visos energijos arba 50% elektros energijos.

Tikslus Švedijos vėliavos amžius nežinomas, tačiau seniausi piešiniai, vaizduojantys geltoną kryžių mėlyname fone, pasiekė mus iš XVI amžiaus. 1569m. karaliaus įsaku Švedijos karo vėliavose turėjo būti vaizduojamas geltonas kryžius, nes valstybės herbas – tai auksiniu kryžiumi į keturias dalis padalintas mėlynas fonas. Manoma, kad Švedijos vėliavos dizainas sukurtas pagal Danijos vėliavą, o mėlyna ir geltona spalvos paimtos iš herbo. Tačiau tik 1620-aisiais, t.y. valdant Gustavui II Adolfui, užfiksuoti patikimi faktai, kurie patvirtina, kad Švedijos laivuose plevėsavo mėlynai geltonos vėliavos. Kaip nurodyta seniausiame išlikusiame vėliavos įstatyme (jis paskelbtas 1663m.), visi privalo naudoti triuodegę vėliavą; išimtį sudarė prekybiniai laivai, kuriems leista kelti keturkampio formos vėliavas. Šiandien triuodegę vėliavą naudoja tik Karališkoji šeima ir ginkluotosios pajėgos. Karališkoji šeima taip pat gali papuošti savo vėliavas Mažesniuoju arba Didesniuoju herbais, kurių vieta – kryžiaus centre. Nuo 1916m. birželio 6d. švenčiama Švedijos vėliavos diena. 1983m. ši diena paskelbta Švedijos valstybine švente.

Valstybinio herbo įstatymas, priimtas 1982m., įteisina du Švedijos herbus – Mažesnįjį ir Didesnįjį. Mažesnysis herbas – jis naudojamas dažniau – sudarytas iš mėlyname fone pavaizduotų trijų auksinių karūnų, kurios išdėstytos dvi viršuje ir viena apačioje. Virš jų ant herbo skydo uždėta uždara karūna, kuri kartais apjuosiama Serafimo Ordino grandine. (1748m. įsteigtas Serafimo Ordinas yra garbingiausias Švedijos ordinas.) Trijų karūnų ženklas kaip Švedijos simbolis naudojamas jau nuo 1336m., kai jis buvo žinomas kaip “Trijų išmintingų karalių” simbolis. Viena teorija teigia, kad karalius Magnusas Eriksonas (1319-64m.) šį ženklą pasirinko žymėti savo titulą -“Švedijos, Norvegijos ir Skanijos Karalius”. Didesnysis herbas simbolizuoja monarchą, ir vyriausybė bei parlamentas naudoja jį ypatingomis progomis. Herbo struktūra atsirado ir išliko iki mūsų dienų nuo 1440-ųjų – tai buvo karaliaus Karlo Knutsono Bonde antspaudas. Herbo skydas padalintas į keturias dalis, kuriose pavaizduotos trys karūnos ir Folkunga liūtas.

Pasak archeologų, seniausieji žmonės Pietų Švedijoje gyvenę jau maždaug prieš 12 000 metų. Dabartinių švedų protėviai buvo jotai, atsikėlę iš Šiaurės Vokietijos. Jų vardu ir vadinasi Pietų Švedija: Jotalandas – jotų žemė. Vidurio Švedijoje gyveno svėjai. Jie ir davė pavadinimą Svealandui. VI—XII a. vidurinėje krašto dalyje susikūrė Svėjų valstybė — Svearikė. Iš jos vardo kilo dabartinis Švedijos – Sverige — bei jos gyventojų švedų – svenskar – pavadinimas. Taip pat šalyje gyveno vikingai. Ilgokai kentusi Danijos jungą, XVI a. Švedija pasidarė stipri nepriklausoma valstybė. XVI—XVII a. švedai veržėsi į rytines Baltijos pakrantes. Gediminaičių dinastijos kunigaikščius su Švedijos karaliais siejo giminystės ryšiai, bet švedai buvo kelis kartus įsiveržę į Lietuvą ir dalį jos užkariavę. Pagal 1655 m. Kėdainių sutartį Švedijai atiteko Žemaitija, Užnemunės, Kauno ir Ukmergės apskritys.