Žyma: Šunys

Netgi linksmų švenčių negalima palyginti su ta puikia diena, kada einate pasiimti šuniuko. Labai gaila, kad kai kurie iš tų mažylių kartais atsiduria šunų prieglaudoje tik todėl, kad nepagalvojama, ar tinka šios veislės šuniukas būsimo šeimininko butui, nepagalvojama, kad būsimas gyvenimo draugas turės savo įpročius ir norus, nepagalvojama apie sąlygas, prie kurių teks prisitaikyti keturkojui augintiniui. Aišku, atsitinka, kad gyvenimo pokyčiai nuo mūsų nepriklauso, ir šuniukas, paimtas su pačiais geriausiais norais, negali pasilikti su mumis 10-14 metų. Šeimininkus gali ištikti netektis, ištuoka, liga....

Kokerio spanielis kilęs iš senovinių Ispanijos medžioklinių šunų veislių. Vėliau Anglijoje buvo išvesta keletas šiuolaikinių spanielių veislių, tarp jų ir anglų Kokerio spanielis. 1880 metais anglų Kokerio spanieliai pateko į Ameriką, kur pakito selekcijos dėka ir 1940 m. Tapo savarankiška veisle; buvo patvirtintas ir standartas. Nuo savo anglų giminaičio jis skiriasi tankesniu kailiu ir kampuotesne galva. Tai nestambus, stiprus šuo, masyvaus ir sauso sudėjimo, nukarusiomis ausimis. Patinų aukštis ties ketera – 38 – 39,5 cm, patelių – 35,5 – 37 cm. Galva gerai...

Kur pasirodė pirmieji šios veislės šunys, tiksliai nežinoma. Manoma, kad jų tėvynė Indija, iš kur jie pateko į Graikiją, Jugoslaviją ir Dalmatijos pakrantę Venecijos įlankoje. Čia jiems ir prigijo dalmatino vardas. Vėliau jie paplito po kitas šalis. Tai labai sena veislė, kuri nekito jau daugelį šimtmečių. Tai patvirtina gausios graviūros, paveikslai, skulptūros. Dalmatinai greiti, ištvermingi, tvirto sudėjimo, tad galėjo lydėti šeimininką ilgose kelionėse. Įdomu tai, kad miško keliais šie šunys visada bėgdavo ekipažo priekyje, rodydami kelią arkliams. Šios veislės šunys nepanašūs į jokius...

Šuns atsiradimo klausimas iki šiol yra atviras. Tiksliai nežinoma, kas buvo protėviai ir kurioje žemyno dalyje šuo atsirado. Vieni mokslininkai mano, kad dabartinis šuo kilo iš vilkų ir šakalų. To įrodymas – išorinių formų, vidinės sandaros ir elgsenos panašumai. Kiti galvoja, kad šuo kilo iš kelių išnykusių laukinių rūšių, kurių liekanos randamos archeologinių kasinėjimų metu. Apie tai byloja dabar egzistuojančių veislių įvairovė ir dideli skirtumai tarp jų. Seniausios šiaurinių šunų veislės galėjo kilti iš prijaukinto laukinio vilko arba vilko ir vadinamojo pelkių arba...

Špicai - ypač dekoratyvūs, lengvi, judrūs šuneliai. Jiems būdingas smailas snukis, stačios ausys ir susukta į žiedą, užriesta ant nugaros uodega. Tai labai sena iš durpinio šuns kilusi veislė. Ilgus tūkstantmečius bendraudami su žmogumi, špicai tapo labai protingi, atsidavę šeimininkui ir jo šeimai, nepasitikintys svetimais, geri sargai. Špicai skirstomi į penkis tipus: nykštukiniai, miniatiūriniai, vidutiniai, didieji ir volfšpicai. Visus juos, išskyrus nykštukinius ir miniatiūrinius (išvesti Anglijoje), išvedė Vokietijos šunų mylėtojai. Šie šuneliai labai lengvai dresiruojami....

Dabartinių dogų protėviai - skitų genties šunys. Viduramžiais žmonės vesdavosi dogus į stambių ir plėščių žvėrių, dažniausiai meškų ir šernų, medžioklę. Dogai tyliai ir žaibiškai atakuoja priešą. Jie sunkiai dresiruojami, reikalauja švelnumo ir griežtumo. Tinka butų apsaugai. Vienur jie vadinami Danijos, kitur Anglijos dogais. Vokietijoje dogų veisimo centras buvo Ulmo miestas, todėl Vokietijoje juos dažniausiai vadina Ulmo dogais. 1979 metais pirmą kartą buvo nustatytos veislės žymės ir ji pavadinta vokiečių dogu....

Dėl šios veislės kilmės irgi nėra vieningos nuomonės. Ji išvesta ilgos ir stropios atrankos būdu. Nors toiterjeras labai mažas (kai kurie šuneliai nesveria nė kilogramo), bet turi daugelį požymių, būdingų dideliems šunims. Jis pasižymi puikia klausa, uosle, nereiklus. Negailėdamas savęs, jis gina šeimininką, įnirtingai loja ant įsiveržusio pašalinio žmogaus. Šį mažą šunelį gali auginti pagyvenę žmonės. Kailis trumpas, todėl jis labai bijo šalčio. Šaltu metų laiku rekomenduotina aprengti specialia apranga....

Labai sena škotiškos kilmės aviganio veislė. Šios veislės šunys jau buvo žinomi XIII amžiuje, bet per tą laiką ši veislė labai pakito. Dabartinės kolio veislės šuns išvaizda susiformavo XVIII a. gale Škotijoje. Šiuo metu šios veislės šunis mėgėjai veisia ir naudoja butų apsaugai bei sportui. Tinkamai dresiruojant jie būna geri sargybiniai ir šeimininkų gynėjai, paieškų ir gelbėjimo tarnybų darbuotojų, geologų pagalbininkai, aklųjų vedliai. Galva pleišto formos, ilga, siaura, sausa. Perėjimas iš kaktos į snukį neryškus. Snukio ilgis beveik lygus pusei galvos ilgio. Snukio...

Pirmosios žinios apie juos pasirodė viduramžiais Viurtenberge. Jų protėviais laikytini Viurtenbergo ir Tirolio aviganiai, kurie buvo sukryžminti su kitais aviganiais. Vėliau įmaišytas flamandų aviganis, biuve, dogas ir išveista stambesnė veislė. Tai stiprus, drąsus, ištvermingas šuo, lengvai dresiruojamas. Jį galima laikyti ir bute, ir lauke. Ryzenšnauceriai naudojami įvairiose tarnybose bei sportinėje penkiakovėje....

Seni padavimai pasakoja, kad kažkada liūtas įsimylėjo beždžionę. Jų meilės vaisius - mažas pekinas. Iš beždžionės jis paveldėjo nedidelį ūgį ir tamsias, dideles, išraiškingas akis, o iš liūto - ramumą, savarankiškumą, drąsą, savigarbą ir puošnius karčius. Šis mažas šunelis ilgus šimtmečius gyveno tik Kinijoje, imperatoriaus rūmuose ir jų soduose. Niekas neturėjo teisės jo išsivesti už šių ribų, nes grėsė mirties bausmė. Į Angliją pirmieji šuneliai atvežti XIX amžiaus pabaigoje. Kai europiečiai užėmė Pekiną, imperatorius, bėgdamas iš rūmų, įsakė visus šunelius nužudyti, kad jie...