Vito Tomkaus pokalbis su Leonidu Donskiu “Be pykčio”
Mielas ir brangus Leonidai… Nepyk, kad taip familiariai į Tave kreipiuosi. Nemanyk, kad čia kaltas mano mentalitetas, paveldėtas iš brežnevinių laikų. Kaltas yra televizorius ir Tavo laidos “Be pykčio”. Mane pakerėjo Tavo įžvalgumas (spoksai ir spoksai į mane iš ekrano), Tavo erudicija (nespėju tarptautinių žodžių žodyno vartyti), o ypač Tavo maniera visus tujinti, į pašnekovus kreipiantis tik vardais arba titulais, ir tik su maloniais epitetais – “Brangusis”, “Mielasai” ir panašiai. Natūralu, kad ilgainiui ir aš supanašėjau su Tamsta. Nesikuklinkit. Daug kam esate “kelrodė žvaigždė”.(Galingose Soroso rankose.) Jeigu tokius kaip Tamsta būtume sustatę Vilniaus sankryžose, galėjome miestui sutaupyti pusantro šimto milijonų, skirtų niekingiems šviesoforams. Tai va, brangus ir mielas Leonidai, kreipiuosi į Tave iš visos širdies. Tikrai be jokio pykčio, tik su didele nuoskauda. Atsakyk man, prašau, kodėl Tu, būdamas toks tolerantiškas, netoleruoji kitaip manančių? Kad ir manęs. Vos tik kreipiuosi į tautą, Tu iškart mane pasmerki arba atsiriboji. Negi Tu, mano branguti, nesi tautietis? Ką aš ne taip darau ar rašau, kad vis pačiam neįtinku. Ne tik Tau, mano saulute, bet ir Tavo bendraminčiams: aleksandravičiams su spurgomis… Be to, niekaip nesuprantu, kodėl mane smerkiančius pareiškimus Jūs rašote visi iškart, o ne po vieną. Gal mano rašliavos ir niekam tikusios, bet bent jau pats rašau. O Jūs vieną pareiškimą kartais pasirašote net pusšimtis autorių.