Šeima

Natūraliai klaustina, kas palaiko šeimą, kurioje nesama aiškaus įsipareigojimo, galiojančio nepaisant aplinkybių ir asmeninių jausmų pokyčių? Dalykas, kuris kiek ilgiau išlaiko tokią šeimą, yra prisirišimas, globa ar abejingumas, kai jokie jausmai negali trukdyti dviejų būtybių bendravimui. Būtybių, nebūtinai žmonių, nes paprastai stipriausiai prisirišama prie naminio gyvūno, augalo ar net baldo. Juolab kad tokie prisirišimai neretai tęsiasi iki vienos ar kitos pusės mirties, o pasitaikančias išdavystes visuomenė labai smerkia. Išmetęs savo šunį į gatvę žmogus veikiausiai bus daug stipriau pasmerktas visuomenės nei išvijęs į lauką žmoną ir vaiką. Prisirišimas prie naminio gyvūno ir įsipareigojimas jį globoti yra tarsi savaime suprantamas, o santykio su kitu žmogumi pastovumas tokiu požiūriu – jau nebe būtinybė. Neretai argumentuojama, kad gyvenant kartu santykiai išlieka ilgiau nei susituokus. Tačiau išlieka faktas: ištuoka reiškia, kad žmonės nesugebėjo laikytis duotų pažadų ar priesaikos. Gyvenusiųjų kartu išsiskyrimas nenutraukia šio įpareigojančio saito. Bendro ūkio atsisakymas čia yra tarsi iš anksto numatomas dalykas. Gyvenant kartu tarsi nuolat suvokiama, kad tai baigsis, jei buvimas drauge dėl vienų ar kitų priežasčių taps našta. Valstybės pripažįstama šeimos koncepcija yra santykių toje visuomenėje veidrodis. Valstybė gali pripažinti šeimą, kurioje negalioja jokie ilgalaikiai įsipareigojimai, sutartys, nesama pasižadėjimo jų nelaužyti.

Tai buvo paskutinis bandymas juodu sutaikyti. Nors iki skyrybų proceso pradžios liko vos savaitė, sena šeimos draugė, mėgindama atgaivinti primirštus jausmus, paprašė vyro išvardyti geruosius antrosios pusės bruožus. “Na, – pradėjo jis, – ji puiki motina, gera žmona…” Draugės akys suapvalėjo iš nuostabos – juk gerų žmonų vyrai nepalieka! Jis akimirksniu pasitaisė: “Norėjau pasakyti, ji myli vaikus, skaniai ruošia valgį ir gerai prižiūri namus”. Iš tiesų, tai, kas tradiciškai telpa į geros žmonos modelį, retai kada atitinka tikruosius vyro troškimus. Mano draugė anaiptol nelaiko savęs gera žmona: iš darbo grįžta, kai vaikai jau būna sumigdyti, kartą per mėnesį ištrūksta pasiausti su draugėmis, o įkaušusi mėgsta šokti ant stalo ir flirtuoti su svetimais vyrais. Jos vyras nuolat burba dėl neišplautų indų ir jos užimtumo, tačiau iš tiesų dėl jos yra pametęs galvą. Stereotipai neretai vyrams pakiša koją. Artimųjų dėka jie aiškiai įsivaizduoja, kokia turėtų būti gera žmona, tačiau su tokia moterimi pagyvenę keliolika metų staiga suvokia, kad norėtų visai ne to. Pažįstamas A. prieš kelerius metus savo būsimąją įsivaizdavo gana aiškiai. Ji turėjo būti labai graži, protinga, seksuali, jauna ir laisva, mokėti tris kalbas, skaniai ruošti, puikiai tvarkytis namus ir auklėti vaikus. Tačiau kažkokiu stebuklingu būdu aukštai iškeltą kartelę sugebėjo peršokti išsiskyrusi, vaiką auginanti, apkūnoka pardavėja, mananti, jog klonavimas – tai vienas iš daržovių konservavimo būdų.

Suaugusiųjų galvos nesukimo įprotis gimdo vaikų pasaulyje gandrų ir kopūstų teorijas. Arba „iš kur aš atsiradau?” interpretacijas. Kalbame apie tokius atvejus, kai uoli mamytė, tarkuodama obuolių tyrę savo mažyliui, staiga būna netikėtai išmušta iš vėžių ir numušta nuo darbinio proceso. Tuomet ji ima ir atsako, nesukdama sau galvos: „kopūstuose tave radau, mažuli. Arba gandras atskraidino iš tolimųjų kraštų”. Tam kartui tokio atsakymo gal ir užtenka. Nes tikėti pasakomis – vaikams užkoduota genuose. Tačiau atsakymas kartais nutįsta net ir į suaugusiųjų pasaulį. Jau su kitomis interpretacijomis. Kaip amžina princo Hamleto būti ar nebūti retorika, taip amžinai rutuliojamas klausimas – meluoti ar nemeluoti. Vaikams apie kopūstus ir gandrus. Šiaip jau, ne tik melas, bet net ir paprasčiausias nutylėjimas neigiamai veikia vaiko psichiką. Jeigu suaugusiųjų pasaulyje mažas melas gimdo dar didesnį, tai vaikams net ir nekaltas melas sukelia nepasitikėjimą. Ne tik tuo momentu, kai tikroji tiesa išryškėja, bet ir tada, kai meluojama – netikėtai užklupta mamytė ar tėtis ima įtartinai šypsotis ir nenatūraliai entuziastingai gestikuliuoti. Rezultatas – mažas žmogus, koks bebūtų mažas – labai greitai perpranta melagystes. Ir tai jam panašu į išdavystę. Ypač tuomet, kai meluojama norint įbauginti ar atpratinti nuo kokio nors įpročio. „Klausyk manęs, nes kitaip ateis baubas ir pagriebs tave. Arba piktas dėdė policininkas”. „Jeigu išdykausi, jeigu triukšmausi, jeigu verksi, jeigu nevalgysi”.

Šeima yra, po Dievo, pačių artimiausių asmenų ratas. Pačių svarbiausių, pačių reikšmingiausių, įtakingiausių, brangiausių, mylimiausių, iš Dievo malonės patikėtų vienas kitam, suvestų į draugę rūpintis ir per savo santykius atspindėti Kūrėją. Vyras ištekėjusiai moteriai yra pats artimiausias žmogus, po Dievo antras, tarp žmonių pirmas. Tas žmogus, su kuriuo ji yra vienas kūnas (Ef 5 ,31). Žmogus, kuris svarbesnis už vaikus. Todėl neteisinga sakyti “gyvenu dėl vaikų”, mat pirmiausiai turėtume gyventi dėl savo vyrų. Kaip tą padaryti – jau kita tema, beje, gana smulkiai aprašyta Ef 5, 22-33. Mūsų tema – apie vyrus. Pavadinimu pasirinkau eilutę iš Laiško efeziečiams, 5 skyriaus, kuriame labai aiškiai pavaizduota svarbos ir priklausomybės piramidė bei apibūdinti pagrindiniai santykių principai. Paskaitykime Ef 5, 22-33: Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams lyg kad Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva, kaip ir Kristus yra Bažnyčios, savo Kūno, galva ir gelbėtojas. Kaip Bažnyčia klauso Kristaus, taip ir moterys visa kame teklauso vyrų. Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, nuplaudamas valančiu vandeniu per žodį, kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą. Taip ir vyrai privalo mylėti savo žmonas tartum savuosius kūnus. Kas myli žmoną, myli save patį.

Susiklostė stereoptipas, kad moterys daugiau niurzga. Nes jos mieliau reiškia emocijas žodžiais, nei poelgiais. Ir įprasta tai susieti su nepateisintais lūkesčiais, su neatitinkančiais požiūriais į gyvenimą, su charakterių nesuderinamumu. Ar su delikačių moteriškų dienų keliamomis nedelikačiomis audromis, kaitaliojančiomis nuotaikas, tarsi jūros bangavimo laipsnį identifikuojančias skirtingų spalvų vėliavas. Dažniausiai plevėsuojanti vėliava yra juodos spalvos – kai bangavimo laipsnis yra tolygus audrai. Su povandeninių srovių sūkuriais ir išplautomis duobėmis. Kai vyras nevykdo savo pareigų visose gyvenimo srityse. Visose. Dažniausiai tos audros prasideda žodžių junginiu “TU VISADA…” Negali manęs suprasti. Nesugebi uždirbti tiek, kiek reikia. Žadi gerą gyvenimą, o jo kaip nėra, taip nėra. Rodai blogą pavyzdį vaikams. Nesirūpini namais. Manęs nenori. Tu – egoistas! Egoistas yra tas žmogus, kuris savimi rūpinasi labiau, nei MANIMI… Kartais būna iškeliama raudona vėliava – vidutinio bangavimo indeksas. Kai namuose prie uoliai vykdomų pagrindinių pareigų prisišlieja kasdienės, smulkesnės, neįvykdytos pareigos. Dažniausiai viskas prasideda žodžių junginiu “IR VĖL TU…”. Parėjęs namo ne iš karto nusiavei batus. Neišnešei šiukšlių. Nepataisei klibančių spintelės durų. Užsibuvai darbe. Pamiršai paskambinti. Užsižiūrėjai į blondinę gatvėje. Jei nesėkmė galima, ji neišvengiama… Ir visai retai, išimtinais atvejais būna iškeliama balta vėliava.

Lietuvoje kasmet pastoja maždaug trys tūkstančiai paauglių, du trečdaliai tokių nėštumų baigiami abortais. Europoje nėščių paauglių skaičiumi pirmauja Didžioji Britanija. Viena svarbiausių šio reiškinio priežasčių – prastas seksualinis švietimas. Susirūpinęs premjeras Tony Blairas paskelbė “Moralinę kampaniją”. O Lietuvoje lytinio švietimo naštą vieni kitiems tarsi kamuolį svaido tėvai, mokykla, žiniasklaida, gydytojai. Nekaltas trimečio pyplio klausimas “Iš kur aš atsiradau?” iki šiol išmuša iš vėžių tėvus ir priverčia juos raudonuoti. Tiesą sakant, sunkiausia pasakyti ne tai, iš kur atėjome, o kaip ten patekome. Kai mano šešiametė dukra šito paklausė prie pusryčių stalo, gerokai sutrikau, nors anaiptol nesu puritoniškai auklėta. Laimė, prisiminiau turinti P.Meilio knygutę “Iš kur aš atsiradau?” Mane nustebino dukros reakcija ir supratingumas – tai jos nė kiek nesutrikdė. Kitą dieną vonioje atidžiai mane apžiūrėjusi ji kompetetingai pareiškė, kad aš daugiau vaikų neturėsiu. Kodėl? Mat neturiu virvelės (suprask – virkštelės), kuria vaikutis galėtų “prisirišti”. Tėvelis – visai kas kita. Buvo labai juokinga, kol kitą dieną ji nesiėmė “šviesti” draugų bei močiutės. Tuomet ir suabejojau, ar vertėjo būti tokiai atvirai. Dauguma darželio auklėtojų teigė nekalbančios su vaikais lytiškumo temomis. Rekomendacijos vadinti daiktus tikraisiais vardais jas trikdo. Jos įsitikinusios, kad vaikai imtų kikenti ar nesveikai domėtis lyties dalykais.

Mes laikomės nuostatos, kad žmogų pagal savo atvaizdą sukūrė Dievas. Būdamas pats pavyzdys, jis su savo kūriniais pavyzdingai ir elgiasi. Iš tos elgsenos pirmiausia matosi, kad Dievas žmogų traktuoja kaip laisvą asmenybę, galinčią nevaržomai priimti sprendimus. Tai daro žmogų atsakingą už savo veiksmus ir verčia taikytis su jais (Pr 2, 15-17; 3, 1-19). Kadangi dėl to ir mes žmogų laikome laisva asmenybe bei jį kaip asmenybę gerbiame, tai ir auklėjimo niekaip negalime priimti kaip tiesiog kondicinio proceso. Klasikiniame arba palaipsniškame kondiciniame auklėjime per mažai dėmesio tenka augančio vaiko savarankiškumui. Mūsų įstikinimu, auklėjimo procesas reikalauja iš vaiko nuolatinių naujų apsisprendimų. Ir tame procese reikia padėti vaikui priimti tokius sprendimus, kurie atitiktų Dievo valią. Planuodami auklėjimo kryptis bei tikslus, turime atkreipti dėmesį į tai, kaip Dievas elgiasi su mumis, savo kūriniais. Iš Dievo elgesio galime pasimokyti, kaip elgtis su savo vaikais. Mokslinės pedagogikos šalininkai prieštarauja šiai mūsų nuostatai, tvirtindami, kad moksliniu požiūriu galima kalbėti tik apie empiriškai patikrinamus duomenis, todėl nemokslinės nuostatos neturėtų užimti pagrindinės vietos. Taigi būtent tai, ko mes laikomės – Biblija, Dievo Žodis, kaip neklaidingas ir neabejotinas autoritetas, – ir vadinama nemoksliškomis nuostatomis. Verta paklausti, iš kur gi atsiranda tie vadinamieji patikrinami duomenys? Ogi kritiškai įvertinus kokybines bei kiekybines analizes.

Tėtis draudžia, o mama leidžia. Mama baudžia, o tėtis sako: “Būta čia ko – ir aš taip elgdavausi”. Jie prieštarauja vienas kitam ir net patys sau, pamiršdami tokio auklėjimo auką – savo atžalą, kuriai dėl skirtingų nurodymų pasaulis tampa vis painesnis. Vos pagimdžiusi pirmąjį vaiką, jau žinojau, kaip jį auklėsiu. Pirma – ne taip, kaip tėvai: buvau tikra, jog auklėdami mudu su broliu jie pridarė daugybę klaidų. Antra, elgiuosi su juo demokratiškai, nevaržysiu jo laisvių bei teisių bereikalingais draudimais. Tačiau man nė mintis nekilo, kad mano vyras, su kuriuo vaikystėje buvo elgiamasi itin griežtai, gali manyti priešingai! Kai vieną vakarą jis išdėstė savuosius auklėjimo principus – tokius keistus, kad aš jų nė dorai suprasti neįstengiau, – pašiurpusi išspaudžiau tik tiek: „Kokia nesąmonė…” Pirmąsyk mudu susikirtome, vos dukrytė sulaukė kelių savaičių: vyras tvirtino, kad jei ji verkia paguldyta miegoti, reikia nekreipti dėmesio, o aš veržiausi verksniuką nuraminti. Mes ginčydavomės kone dėl kiekvienos smulkmenos ir abu tvirtai tikėjome savo nuomonės ar argumentu teisumu. Vaikų auklėjimas – itin opus šeimos reikalas. Besibarant dėl jo užaštrėja iš gimtųjų namų atsineštų vertybių, pasaulėžiūros, gyvenimo patirties bei principų skirtumai. O kur dar ambicijos ir kartais tiesiog nesveikas savininkiškumo jausmas: „Juk aš ją pagimdžiau!”, „Juk tai mano sūnus!”.

Gerbiamas Aleksandras Sergejevičius Puškinas kažkada, pagautas kūrybinio įkvėpimo, parašė meilės eilutes vasarai, kuriose mintis buvo tokia: mylėtų jis ją – vasarą, jeigu ne visi tuntai uodų ir mašalų, zujančių aplink. Tiesa, tai buvo išsakyta su autoriui būdingu lengvumu ir minties gracingumu. Bet šį kartą kalbėsime ne apie klasiką, o apie šiuolaikinių mamyčių ir tėvelių galimybes apsaugoti savo vaikus nuo ne tik paties Puškino koneveiktų, bet ir visų kitų nebūtinai poetų nekenčiamų mašalų, uodų ar perdėm karštos saulės. Tereikia išsitraukti kažkurį kremą ir juo pasitepti. Be jokio poetizmo dramatizmo. Šiais laikais neutralizuoti erzinančias vasaros sudėtines dalis saugant mažuosius – paprasta. Dienai – kremas nuo saulės, vakarui – nuo uodų ir mašalų. Vizitinė vasaros kortelė – svilinanti saulė, jeigu, žinoma, likimas Jūsų nenutrenkė kur nors į poliarinio rato apylinkes. Prieš startuojant vasaros sezonui reklamos mirga nuo dar karštesnių už žadamą karštą vasarą pasiūlymų, kaip apsaugoti savo odą nuo žalingų saulės spindulių. O vaikų odelė reikalauja ypatingos apsaugos. Tą suvokia jų mamos, bet visko mačiusios močiutės – ne visada. „O mūsų laikais jokių ten kremų nebuvo ir nereikėjo. Ir jus užauginom, ir viskas buvo gerai. Prisigalvojat čia viskių nesąmonių…” – ir rūpestingos mamos paliktas kremo buteliukas su pamokymais, kad močiutė, vesdama anūką į kiemą būtinai išteptų jį kremu nuo saulės dažniausiai lieka pamirštas.

“Bet kokia prievarta yra vaiko pažeminimas” – vadinasi, disciplina, bausmė yra smurtas? Šiandien ne ką mažesnę problemą už smurtavimo fenomeną kelia ir tai, kad per daug greitai dauguma griežtų auklėjimo priemonių pavadinamos smurtu ir prievarta. Prie vaiko tuoj ir piršto prikišti nebus galima, bet suaugusiems verčiau grąžinti mirties bausmę, taikyti daug griežtesnes įkalinimo bausmes (paskutinės apklausos rodo, kad labai daug Lietuvos žmonių pasisako už tai). “Teisė į auklėjimą be prievartos” laikoma savaime suprantama bei teisinga. (Beje, ir prieštaringoji ES Konstitucija smarkiai pabrėžia vaiko teises. Pvz., “Jie gali laisvai reikšti savo nuomonę”, II-24, tačiau pagrindinių teisių chartijoje pusiausvyra tarp tėvų ir vaikų teisių bei pareigų visiškai neišlaikoma. Apie tėvų teises – išskyrus II-14,3 – daugiau beveik nieko nepasakyta. Pvz., jokios teisės reikalauti paklusnumo ar drausmės; Lietuvos konstitucijoje gerai atspindėti abiejų pusių interesai, str. 38). Knygos “Užsispyręs vaikas” autorius J. Dobsonas, kalbėdamas apie problemą “mušti ar nemušti”, taikliai pastebi: “Šiuo klausimu išsakyta daug daugiau kvailysčių negu visais kitais auklėjimo klausimais kartu paėmus”. Tikra tiesa! Cituotasis “Veido” straipsnis, galima sakyti, gana nuosaikus, nors ir jis perša išvadą, kad tie, kurie taiko savo vaikams fizines bausmes, prisideda prie to, kad tautai važiuoja stogas, kitaip tariant, vaikas patiria didelę psichinę traumą.