Žyma: Šeima

"Mama, kur mano 10 litų?" - kiekvieną pirmadienio rytą primena dukra. Ir iškart sunervina tėtį: "Ji įsivaizduoja, kad tiek pinigai jai priklauso už nieką ! Bus tavo, kai užsidirbsi". Dukra įsiplieskia - jai jau 10 metų, ir ji turi teisę turėti pinigų. Tėvas nenusileidžia - vaikystę jis praleidęs be kišenpinigių, bet nesijaučiąs nuskriaustas. Bandome ieškoti kompromiso. Dukra gauna nustatytą sumą kišenpinigių, tačiau taip pat privalo atlikti ir savo pareigas: vakarais sutvarkyti virtuvę ir iš darželio parvesti brolį. Pamokų rengimas ir savo kambario tvarkymas...

Stresų skalėje skyrybos užima vieną iš pirmųjų vietų - beveik tokią pat kaip artimojo mirtis. Kaip padėti vaikui įveikti šį stresą? Vaikui baisiausia - ilgai trunkantis skyrybų procesas. Skyrybos - santuokos, bet ne tėvystės krizė. Deja, tėvai tai suplaka, ir dėl to kenčia atžalos. Mažyliai reaguoja psichosomatiškai - kūno negaliomis: silpnėja imuninė sistema, dažniau serga, pavargsta, tampa irzlūs. 7-9 metų vaikai tampa agresyvūs, pikti, žiaurūs, nepaklusnūs. Berniukai demonstruoja drąsą ir rizikuoja gyvybe: vaikšto tilto turėklais, riedučiais važinėja gatvėje. Taip trokšta atkreipti tėvų...

Piniginiai reikalai - pavojinga šeimyninių konfliktų zona. Kieno rankose šeimos biudžetas? Taupyti ar mėgautis gyvenimu? Ar gali du skirtingi žmonės rasti kompromisą? Kai naujai iškepta jaunamartė pasitinka savo vyrą, ką tik grįžusį po sėkmingo sandėrio, ir teiraujasi, kiek jam pavyko uždirbti, šis pašiurpsta nuo tokio tiesmukumo. Ir suvokia tai kaip kėsinimąsi į savo laisvę ir privatumą. "Argi tai tavo reikalas? - klausia įsižeidęs. - Pasakyk, kiek reikia, - duosiu." Žmona nuo tokio "dosnumo" pasijunta it gavusi antausį: "Aš tau ką - brangiai...

Kartą vasarį spaudžiant šaltukui su sūnumi rogutėmis čiuožinėjome nuo Tauro kalno. Vaikai žviegdami leidosi nuo kalniukų, o sustirusios jų mamos tripinėjo ant viršukalnės. Staiga matau keistą vaizdą: ryžtingai drožia laibas kaip pieštukas jaunikis juodu kostiumu ir balta gėle atlape, o iš paskos kliuvinėdama už ledo gurvuolių tipena milžiniškas tiulio gniutulas, tiksliau, šimto kilogramų nuotaka raudonais skruostais ir nuometu. Be palto. Ji kažką jam šaukė, tačiau vyrukas nekreipdamas nė menkiausio dėmesio ryžtingai įsėdo į automobilį. Nuotaka pasileido sunkia risčia painiodamasi suknelėje, ilgą nuometą plaikstė...

Vaikai - gyvenimo gėlės, mūsų bilietas į ateitį ir gyvenimo prasmė. Abejonių nekyla, kai glaudi prie širdies savo atžalą, net jeigu ir ne kaip iš akies trauktą mamą ar tėtį, bet vis tiek - savą kraują. Kartais iki kraujo skausmingai iš likimo gautą. Tačiau kaip įprasta gyvenime, tuo, kas, atrodo, abejonių nekelia, reikia imti ir suabejoti. Pabandyti pažvelgti kitaip, kad ir tiems, kuriems TAIP, ir tiems, kuriems KITAIP, būtų leista atsirinkti KAIP YRA IŠ TIESŲ. Amerikiečių mokslininkai iš Harvardo universiteto leido sau šokiruoti...

Nors iki įstatymų keitimo Lietuvoje dar tolokai, tačiau lašas po lašo akmenį jau tašo. Šeimos dekonstravimo strategai jau dabar stengiasi atskirti santuokos ir šeimos sampratas vieną nuo kitos ir traktuoti kaip du visiškai skirtingus fenomenus. Pavyzdys, kaip tai jau vykdoma akademiniuose sluoksniuose, yra A. Zdanevičiaus straipsnis "Santuoka dar nelygu šeimai" ("Atgimimas", Nr. 3, 2007) su paantrašte "... ar tikrai reikia gelbėti tradicinę lietuvišką šeimą?" Jame VDU docentas samprotauja: "Neretai šeimos samprata mūsų visuomenėje pirmiausia tapatinama su santuoka. O tai yra didžiausia nesąmonė. Santuoka...

Lietuva - skyrybų šalis. Toks, deja, neabejotinas faktas. Skyrybos tapo savotišku liaudies sportu, kaip, pavyzdžiui, Kaziuko mugė, Gariūnai, alkoholizmas, krepšinis. Arba lošimo namai. Reikėtų didžiulėmis raidėmis ant tokio „kazino" kasdien skelbti susituokusiųjų vardus, o paskui už juos statyti - išsiskirs ar neišsiskirs ir per kiek laiko. Bet statyti už tuos, kurie neišsiskirs, būtų tikriausia ekonominė savižudybė. Nes faktas lieka faktas: 100 vedybų tenka 60 skyrybų. Skyrybų pasaulis, kaip ir sportas, pilnas aistrų, adrenalino, šekspyriškų tragedijų (pagal streso faktorių skyrybos yra antroje vietoj...

Moteris. Skubanti, išsiblaškiusi ar rami ir santūri. Laiminga ar nelabai. Skirtumo nėra, jeigu ji -moteris su vaiku. Su savo vaiku. Bet be savo vyro. Tiksliau, jos gyvenime buvo vyras, galbūt net ir yra, tik negyvena kartu su ja ir vaiko rytais į darželį nepalydi. Ir iš darželio neparveda. Ir kaip visuomet labai svarbu užsiauginti gerus šarvus, arba motinos Teresės kantrybe apsišarvuoti belaukiant, kol visi sunkumai praeis. Bet iki to laiko, kol praeis, teks susidurti su tikrai nemaloniais dalykais. Kai aplinkui visi į tave...

Natūraliai klaustina, kas palaiko šeimą, kurioje nesama aiškaus įsipareigojimo, galiojančio nepaisant aplinkybių ir asmeninių jausmų pokyčių? Dalykas, kuris kiek ilgiau išlaiko tokią šeimą, yra prisirišimas, globa ar abejingumas, kai jokie jausmai negali trukdyti dviejų būtybių bendravimui. Būtybių, nebūtinai žmonių, nes paprastai stipriausiai prisirišama prie naminio gyvūno, augalo ar net baldo. Juolab kad tokie prisirišimai neretai tęsiasi iki vienos ar kitos pusės mirties, o pasitaikančias išdavystes visuomenė labai smerkia. Išmetęs savo šunį į gatvę žmogus veikiausiai bus daug stipriau pasmerktas visuomenės nei išvijęs į...

Tai buvo paskutinis bandymas juodu sutaikyti. Nors iki skyrybų proceso pradžios liko vos savaitė, sena šeimos draugė, mėgindama atgaivinti primirštus jausmus, paprašė vyro išvardyti geruosius antrosios pusės bruožus. "Na, - pradėjo jis, - ji puiki motina, gera žmona..." Draugės akys suapvalėjo iš nuostabos - juk gerų žmonų vyrai nepalieka! Jis akimirksniu pasitaisė: "Norėjau pasakyti, ji myli vaikus, skaniai ruošia valgį ir gerai prižiūri namus". Iš tiesų, tai, kas tradiciškai telpa į geros žmonos modelį, retai kada atitinka tikruosius vyro troškimus. Mano draugė anaiptol...