|

Kalanta Romas

1971 m. turėjo baigti 18-ąją vidurinę mokyklą, bet neišlaikęs keleto egzaminų perėjo į vakarinę mokyklą. Dirbo „Aido” fabrike. R. Kalanta buvo apsiskaitęs, rašė eilėraščius, sportavo, grojo gitara. Domėjosi hipių judėjimu ir pats atrodė kaip hipis. Norėjo stoti į kunigų seminariją. 1972 m. gegužės 14 d. Kauno miesto sode, prie Muzikinio teatro, protestuodamas prieš sovietinį režimą, apsipylė benzinu iš 3 l. stiklainio ir užsiliepsnojo sušukęs „Laisvę Lietuvai!” . Jo užrašų knygelėje liko įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka”. KGB R. Kalantą palaidojo anksčiau numatyto laiko. Į laidotuves pavėlavęs jaunimas pasipiktino, nešė ir dėjo gėles jo žūties vietoje. Mieste prasidėjo antisovietinis bruzdėjimas. Milicininkai guminėmis lazdomis nepajėgė išvaikyti protestuojančiųjų, todėl iškvietė vidaus kariuomenės dalinius, pasitelkė gamyklų draugovininkus. Protesto akcijos dalyviai buvo gaudomi, nukerpami plikai, tardomi, mušami, atimami jų dokumentai (kad būtų galima persekioti), aktyvesnieji – įkalinami. Kai kurie buvo išvežti ir paleisti už kelių dešimčių kilometrų. R. Kalanta apšauktas psichikos ligoniu.
Šis įvykis sukėlė didžiulį rezonansą ir skatino Lietuvos išsivadavimo siekį, kuris, susiklosčius palankioms aplinkybėms, peraugo į Sąjūdžio judėjimą. Kiekvienais metais kauniečiai paminėdavo gegužės 14-ąją. Užsienyje gyvenantys lietuviai rengė minėjimus, leido knygas, pašto ženklus, statė paminklus ir kitus atminimo simbolius bendruomenių susibūrimo vietose.

|

1972-ŲJŲ KAUNO PAVASARIS

Gegužės 13-14 d. Kaune vyko renginiai, kuriais buvo prisimintas 1972-ųjų Kauno pavasaris. Kauno “Santaros-Šviesos” klubo iniciatyva surengta dokumentų paroda ir “Baltų lankų” knygos “Romo Kalantos auka. 1972 metų Kauno pavasaris” pristatymas restorane “Miesto sodas”. Istorikai diskutavo konferencijoje “Kaunas, 1972: alternatyvioji kultūra, politinis protestas ir kultūrinė rezistencija”. R.Kalantos žūties vietoje atidengtas Roberto Antinio ir Sauliaus Juškio sukurtas “Aukos laukas”. Prieš trisdešimt metų – 1972-ųjų gegužės 14 dieną, 13 valandą – protestuodamas prieš Lietuvos okupaciją, Muzikinio teatro sodelyje Kaune, priešais sovietinį vykdomąjį komitetą, apsipylęs benzinu, susidegino devyniolikametis jaunuolis Romas Kalanta. Jo mirtis anuo metu sužadino kelių dienų demonstracijas Kaune. Apie tuos įvykius anuomet buvo plačiai kalbama ir rašoma pasaulio žiniasklaidoje. “Draugo” korespondentas Lietuvoje Vidmantas Valiušaitis kalbėjosi su R.Kalantos žūties liudininku, kauniečiu inžinierium energetiku Vidmantu Kiserausku, prieš trisdešimt metų savo akimis regėjusiu liepsnojantį gyvą fakelą. Buvo šilta, saulėta 1972-ųjų gegužės 14-oji. Vidmantas Kiserauskas, tuomet trisdešimtmetis vyras, savo draugo Juozo Uzdilos kieme, kurį nuo Muzikinio teatro sodelio skyrė tik aukšta tvora, tądien remontavo automobilį.

|

Prezidento Valdo Adamkaus kalba, pasakyta Kaune minint 30-ąsias Romo Kalantos aukos metines

Šiandien minime Romo Kalantos auką, kuri prieš tris dešimtmečius tragiška šviesa nušvietė mūsų tautos istoriją. Pavergtoje Lietuvoje devyniolikos metų jaunuolis gynė pamatines žmogaus vertybes. Gynė teisę gyventi garbingai ir laisvai, gynė teisę gyventi laisvoje tėvynėje. Slogiai sovietinei prievartai Romas Kalanta pasipriešino jaunystės drąsa ir tiesos jausmu. Pasipriešino ugnimi. Gyvasis 1972-ųjų metų fakelas Kaune pažadino tautos laisvės ilgesį. Jis išvedė į gatves tūkstančius jaunuolių, kurie kartojo priešmirtinius Kalantos žodžius: “Laisvę Lietuvai!.. Laisvę Lietuvai!” Tuomet ir visiems laikams Romo Kalantos vardas tapo laisvės simboliu. Ir ano meto, ir dabarties visuomenėje jis brėžia rib1 tarp vilties ir baimės, tarp laisvės ir prievartos, tarp tiesos ir melo. Tąsyk Kalantos auka budino žmonių sąžinę. Ne vienas, šios aukos sukrėstas, pasijuto ir tvirtai sau pasakė esąs Lietuvos, o ne sovietijos pilietis. Romas Kalanta ir šiandien kreipiasi į mūsų sąžinę, kviesdamas nepaklusti ideologinei prievartai ir melui, priešintis totalitarinės praeities palikimui ir dabarties absurdui. Pasitraukdamas iš gyvenimo Romas Kalanta paliko raštelį: “Dėl mano mirties kalta tik santvarka”. Šiandien, gerbdami jo auką, turime ryžtis galutinai įveikti tos buvusios santvarkos, melu ir prievarta paremtos santvarkos, palikimą mūsų mąstyme, mūsų darbuose, mūsų kasdienybėje.

|

Jis turėjo priežastį mirti

“Lietuva turėtų būti tyras kraštas…” – taip savo dienoraštyje rašė R.Kalanta. Jo artimas bičiulis Stasys Tokarskis, duodamas interviu “Nemunui” jau po nepriklausomybės paskelbimo, pasakė: “Kaip čia atsitiko: jis, seniai miręs, kasdien – vis aukštyn, o mes, dar gyvi, vis žemyn, žemyn…” Ir išties. Esame laisvi – išsipildė R.Kalantos svajonė. Visaip europėjame, baigiame pamiršti okupaciją. Tik sunku įsivaizduoti, kad, tarkim, mūsų premjeras, ar koks Seimo narys, žurnalistas ar valdininkas parėjęs namo imtų ir užrašytų savo dienoraštyje: “Lietuva turėtų būti tyras kraštas…” Kokiam žmogui dvasiniai dalykai būtų tokie svarbūs, kad vienatvės valandą jis sėdėtų ir mąstytų apie tėvynės tyrumą? Juolab sunku įsivaizduoti šių dienų lietuvį, taip apimtą kilnių idealų, kad jie taptų svarbesni už gyvenimą. (Na, nebent jis išpažintų islamą…) Bet keičiasi ne žmogaus dvasia. Keičiasi situacija. Jeigu nesi fronte, o gyveni esant taikai, nėra reikalo spręsti, ar galėtum griūti po priešo tanku. Bet vis dėlto gyvename tokiais laikais, kai nelabai drąsu viešai ištarti: “meilė tėvynei”, kai gėda ir nejauku viešai kalbėti apie gėrį ir grožį, kad nebūtum apšauktas kokia nors “megztąja berete”, davatka ar tiesiog idiotu. Nepriklausomybės buldozeris nušlavė ir gerokai sukratė vertybes mūsų galvose. Rinkos ekonomikos dėsniai, verčiantys kiekvieną mąstyti kuo pragmatiškiau, tapo tokie gyvybiškai svarbūs, kad įprasti idealai nusistūmė gerokai šonan. Bet jie neišnyko.