Religija ir tikėjimai

Tereikia žodžiui “sekta” atsidurti pavadinime ir bemat kokio nors laikraščio skaitytojų padaugėja. Vargu ar rastume kitą sąvoką, kuri spaudoje būtų taip mielai vartojama ir taip miglotai apibrėžiama. Sektos – tai tos “pavojingos organizacijos, viliojančios mūsų vaikus”; tos religiniu požiūriu kažkaip mums svetimos; tos, kurių misionieriai naujus narius pritraukia hipnoze bei smegenų plovimu; tai visos tos netradicinės, neoficialios, nelegalios… Sektos – tai tos, apie kurias niekas dorai nieko nežino. Tiesa, apie didžiąsias – katalikų, ortodoksų, liuteronų Bažnyčias – nedaug, bet žino. Prieš keletą dešimtmečių surasti atsakymą į mūsų klausimą nebuvo sunku. Kol gyvavo valstybinės Bažnyčios, “sekta buvo laikoma kiekviena bendrija, atsiskyrusi nuo vyraujančios, valstybės pripažintos Bažnyčios…”, – buvo teigiama XIX a. pabaigoje Vokietijoje. Bet kadangi šiandien valstybinių Bažnyčių beveik nėra, nes Bažnyčia ir valstybė paprastai yra atskirtos, apie sektas kalbėti nėra taip paprasta. Tad logiška, kad “sekta” ne juridinė sąvoka. Visgi šiandien su žodžiu “sekta” siejama maža religinė grupė, kuri – kaip sociologai sako – sukuria įtampą aplinkoje; kuri nesuderinama su visuomenės vertybėmis bei papročiais. Šis sociologų požiūris suteikia aiškumo, tačiau nepakankamai. Maždaug prieš gerą šimtmetį sociologas Maxas Weberis pabrėžė: Bažnyčios nariu tampi gimdamas, sektos – savanoriškai į ją įstodamas.

Vakar vakare su žmona viešėjom pas mano mamą. „Bevartydamas” TV kanalus (ieškojau History Channel kanalo, kuriame tuo metu buvo rodoma laida „Įvykiai, sudrebinę pasaulį) užkliuvau už ukrainiečių CTB kanalo laidos apie Scientologiją ir kitas „sektas” Rusijoje. Ir likau žiūrėti… Negalima praleisti tokių puikių dabartinės demagogijos pavyzdžių. Čia nupaišyčiau šypsenėlę, jei nebūtų liūdna kažkiek. Pagrindinės laidos mintys tokios: „sektos visiškai užvaldo žmogų, padaro jį bevaliu vergu”, „faktiškai visi sektantai vartoja narkotikus”, „sektos – pagrindinė pinigų plovimo vieta”, „Sektos labai labai baisios” Ir visiškai jokio bandymo išsiaiškinti, kas yra kas. Rusijoje yra, žinoma, ir šarlatanų, grupių, kurios tik siekia pralobti iš abejotinos vertės kursų ar kitokios pasiūlos. Tačiau toje laidoje viskas buvo gražiai suplakama į vieną: charizmininkai krikščionys, scientologai, satanistai… Laidoje kalbėjo kažkoks privatus detektyvas, besispecializuojantis žmonių, pakliuvusių į „sektą”, ieškojimu ir ištraukimu (vakarų terminais tariant – deprogramuotojas). Jo pagrindinė mintis – kad tai beveik užtikrinta, jog sektos plauna pinigus (nors nieko konkretesnio negalėjo pasakyti); kad į sektą pakliuvusį žmogų reikia ištraukti; kad jie yra visiškai užvaldyti. Kad juos tenka kartais ir jėga ištraukti. Na, deprogramavimas – prievartinis žmogaus ištraukimas iš „sektos” – atrodo diskredituotas tik vakaruose.

Kapitalistinė formacija, kurioje dabar atsidūrėme prieš savo valią, turi ne tik savo ekonominius, politinius, bet ir ideologinius egzistavimo principus, kur ypatingą vietą užima religija. Ji aktyviai tarnauja kapitalistinei santvarkai ir formuoja jos ideologiją. Ieškant naivuolių, neretai nusišnekama iki to, kad religijos egzistavimą mėginama susieti su lietuvio genais. Kvailiau nieko nesugalvosi. Tačiau atsiranda naivuolių, kurie tuo patiki. Todėl dar egzistuoja Bažnyčia ir katalikų tikėjimas.Tačiau nežiūrint visų Bažnyčios pastangų ir buržuazinės Vyriausybės palaikymo, religingumas mūsų visuomenėje nuolat blėsta. Žmonės vis dažniau nusivilia religiniu tikėjimu. Nors gyventojų surašymo metu surašinėtojai surinko apie 80% gyventojų, užsirašiusių katalikais, nereiškia, kad jie visi yra tikintys. Netikinčių yra daugiau tarp jaunimo, kurių nepavadinsi bolševikais. Jie, būdami pakankamai išprusę, geba aiškiai matyti religijos beprasmiškumą ir todėl ją atmeta. Vieni atmeta, kiti ieško dievo kituose tikėjimuose, kitose tikėjimo formose, manydami, kad tik per dievo malonę jie galės išspręsti savo problemas, dėl kurių atsidūrė skurde ar moralinėje neviltyje. Todėl formuojasi vis naujos religinės sektos. O kai šie naivuoliai nuklysta į sektą, kad išsigelbėtų iš nevilties, „teisuoliai”, ypač katalikiškoji dvasininkija, pradeda šaukti, kad tai labai blogai. Kodėl blogai? Kam blogai? Bažnyčiai ar tam nusivylusiam žmogeliui? Manau, kad blogai visiems.

Aleksandro Dvorkino knyga “Sektos: totalitarinių sektų apžvalga” yra neabejotinai didžiausios apimties pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje išleista knyga naujųjų religinių judėjimų (NRJ) tematika. Iš anksčiau šia tematika lietuvių kalba išleistų knygų galima paminėti tokias kaip Antano Paškaus “Dievai, dvasios ir žmonės “Naujajame amžiuje” (1993), Alano Gomeso “Sektos, kultai ir Biblija” (2000), Arūno Peškaičio ir Donato Glodenio “Šiuolaikinis religingumas” (2000). Visų šių knygų pozicija NRJ atžvilgiu yra kritiška, visos parašytos remiantis vienu ar kitu krikščionišku požiūriu. Tačiau A. Dvorkino knyga neilgame lietuviškos literatūros šia tematika sąraše išsiskiria itin neigiamu požiūriu į naujuosius religinius judėjimus, knygoje jie nedviprasmiškai vadinami “totalitarinėmis sektomis”. Knyga taip pat išsiskiria tendencingumu aprašant religinių judėjimų istoriją, mokymą, ji priskirtina antikultinės literatūros žanrui, kuris Vakarų pasaulyje paplito po II pasaulinio karo pradėjus sparčiai daugėti naujųjų religijų ir dvasingumo sąjūdžių. Keli žodžiai apie autorių. Aleksandras Dvorkinas, gimęs 1955 m. Rusijoje, yra teologas ir istorikas, vienas žinomiausių Maskvos patriarchato “sektų” klausimų specialistų. Jis yra Maskvoje įkūręs Šv. Ireniejaus Lioniečio informacijos ir konsultavimo centrą. Šis centras teikia informaciją apie NRJ ir pagalbą nukentėjusiesiems nuo sektų. Knygą galima sąlygiškai suskirstyti į tris dalis.

Žiniasklaida labai mėgsta švaistytis sektos sąvoka. Labai dažnai tampa neaišku, kuria prasme ji vartojama. Dažniausiai sektomis pavadinamos visos mažiau žinomos ar mažiau patinkančios religinės organizacijos. Toks „pravardžiavimas” vargu ar naudingas, jei mes siekiame iš tiesų puoselėti kiekvieno žmogaus religinę laisvę, taip pat ir laisvę nuo kvazireligini manipuliacijų. Mokslinėje kalbėsenoje sektos sąvoka nurodo į nuo kurios nors tradicinės religinės srovės atskilusią grupę. Nei religijos sociologijoje, nei religijotyroje ši sąvoka neturi neigiamos prasmės. Ar tai reiškia, kad visos religinės organizacijos vienodai vertingos ir nekelia jokio pavojaus? Manau, kad ne. Viena vertus, nei sekmininkai, nei metodistai, nei adventistai, nei baptistai jokioje Vakarų valstybėje nėra laikomi pavojingais judėjimais. (Tam tikra išimtis Prancūzija, tačiau čia pavojingais neretai paskelbiami ir kai kurie katalikiški judėjimai.) Tuo tarpu OŠO judėjimas, Scientologijos bažnyčia ar tie patys munistai daugelyje valstybių susilaukia išskirtinio dėmesio. Neretai šios organizacijos įvardijamos kontroversiškomis. Kita vertus, visos jos labai skirtingos ir neprasminga prie jų klijuoti sektos etiketę. Didelė problema yra tai, kad kai kurios religinėmis save vadinančios organizacijos yra linkusios slėpti objektyvią informaciją apie save, dangstosi įvairiomis iškabomis, veikiau užsiima verslu nei rūpinasi pasekėjų dvasiniais poreikiais.

Jau kurį laiką žiniasklaidoje netyla diskusijos apie netradicines religines bendruomenes (NRB), jų veiklą bei poveikį visuomenei. Šias kalbas skatina gana spartus tokių bendruomenių, dar vadinamų sektomis, plitimas. Dauguma sektų yra negausios, tad žymesnė jų įtaka visuomeniniam gyvenimui nepastebima. Šalia jų egzistuoja ir tokios bendruomenės, kaip “Tikėjimo žodis” ar “Jehovos liudytojai”, kurios vienija gausų pasekėjų būrį. Dalį jo dažnai sudaro ir jaunimas. Tokios bendruomenės disponuoja pakankamai dideliais resursais, kurių dėka gali sėkmingai vystyti veiklą. Daugelis priežasčių skatina žmones nusigręžti nuo tradicinių religijų ir įsitraukti į NRB gretas. Kodėl taip elgiamasi, turėtų atsakyti mokslininkai ar dvasininkai, tačiau konkretūs atsakymai nėra pateikiami. “Tikėjimo žodžio” bendruomenės nariai į susitikimus-pamaldas renkasi du kartus per savaitę. Įėjimas laisvas visiems norintiems. Prie salės – stalai, ant kurių brošiūros, raginančios aukoti, sandoriai-pasižadėjimai, įpareigojantys bendruomenės narius kas mėnesį mokėti tam tikrą pinigų sumą. Tikintieji ne tik moka bažnyčiai dešimtinę, t.y. 10% nuo asmens pajamų, bet ir aukoja kiekvienų pamaldų metu. Susitikimų vietoje nėra jokios religinės simbolikos, kuri leistų atpažinti kultą. Tai niekuo neišsiskirianti salė su garso aparatūra, už kurią taip pat renkamos aukos.