Šventasis Kazimierai, melski už mus!
Kovo 4 dieną švenčiame šv. Kazimieros šventę. Tai vienintelis Lietuvos šventasis, o jo šventė liaudyje labai populiari. Šv. Kazimieras buvo žmonių pamiltas, nes gyveno Lietuvoje, įmynė pėdas mūsų žemėje, jo kūnas palaidotas Vilniuje, kur žmonės gali aplankyti jį ir melstis prie karsto. Lietuviai tikėjo, kad šv. Kazimieras jų maldą ir supranta, ir išklauso. Argi jis nebuvo lietuvio karaliaus sūnus? Argi jis nematė Lietuvos žmonių skurdo ir vargo bei negirdėjo jų skundų dar būdamas gyvas? Lietuviams šv. Kazimieras buvo toks artimas, kad pasakojimai apie jo gyvenimą ir stebuklus išėjo už Bažnyčios ribų ir pasklido tarp žmonių – virto pasakomis bei legendomis. Šventojo karalaičio ypatingas pamaldumas į Dievo motiną taip pat artimas lietuviams, nes Lietuva – Marijos žemė, kurioje gausu jos šventovių. Jaunimas iš šv. Kazimiero turėtų mokytis jaunystės ir skaistybės branginimo. 1948 m. birželio 11 d. popiežius Pijus XII paskyrė jį visos lietuvių jaunuomenės ypatinguoju globėju. Taip šv. Kazimieras tapo jaunimo globėju ne tik Lietuvoje, bet ir visuose pasaulio kraštuose, kur lietuviškasis jaunimas begyventų. Šv. Kazimieras savo kilme buvo tikras lietuvis. Jis kilęs iš garsiosios ir garbingos Gediminaičių giminės. Šios giminės atstovai – didieji Lietuvos kunigaikščiai: Kęstutis, Algirdas, Vytautas Didysis ir kiti. Šv. Kazimiero tėvas buvo Kazimieras Jogailaitis, Lietuvą (o vėliau kartu ir Lenkiją) valdęs nuo 1447 m.