Reikšmingiausia data

Sąjūdžio iniciatyvinė grupė rugpjūčio 23 d. Vingio parke nutarė surengti mitingą Ribentropo-Molotovo pakto 49-osioms metinėms pažymėti. Prof. V.Landsbergis per Lietuvos televiziją pakvietė visus “žinoti ir suvokti ypatingą rugpjūčio 23 dienos reikšmę” ir rugpjūčio 23 d. 19 val. atvykti į Vingio parką. Mitinge Vingio parke dalyvavo 150-250 tūkstančių žmonių, virš minios plevėsavo šimtai juodu kaspinu perrištų trispalvių. Mitingas prasidėjo Maironio ir J.Naujalio daina “Lietuva brangi”. Jam vadovavo ir pirmasis kalbėjo prof. V.Landsbergis. Po jo kalbėjo kiti, iš viso 15 asmenų: poetas Just. Marcinkevičius, LKP CK sekretorius L.Šepetys, kunigas E.Atkočiūnas, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai – V.Čepaitis, S.Geda, J.Juzeliūnas bei kiti. Išklausyta buvusio Lietuvos užsienio reikalų ministro J.Urbšio kalbos įrašas. Kalbėjusiųjų pasisakymuose vyravo Molotovo-Ribentropo pakto ir jo pasekmių Lietuvai tema. Mitinge buvo pavyzdinga rimtis ir susikaupimas, nors nebuvo nei milicijos, nei kitokių “tvarkdarių”. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai rugpjūčio 30 d. Dailininkų sąjungos salėje susitiko su KGB Lietuvos padalinio vadovu gen. E.Eismuntu ir jo pavaduotoju E.Baltinu. Tai lig šiol negirdėtas dalykas. Generolas priekaištavo Sąjūdžiui už bendradarbiavimą su disidentais, pareiškė, kad jam kelia nerimą kai kurios antitarybinės apraiškos Sąjūdžio veikloje. Buvo pasikeista nuomonėmis apie tarybų valdžią ir tolerancijos ribas.

Taip jau susiklostė likimas, kad jūs, mieli tėvynainiai, laisvi čia gyvenote net penkiasdešimčia metų ilgiau negu mes tėvų žemėj, kurios vardas jau buvo ištrintas iš žemėlapių. Su savo patirtim ir išlavintu mąstymu jūs galite įžvelgti nemaža klaidų, kurių mes nesugebam išvengti atkurtoj savo valstybėj. Žmonės dar nespėjo lašas po lašo išspausti iš savęs vergystės nuodų, kaip yra sakęs rašytojas Čechovas. Ir dar prisiminkim, kad per visas šio amžiaus okupacijas esam netekę beveik trečdalio savo tautos – pačių narsiausių, stipriausių, atkakliausių. To brangiausio mūsų genofondo dalis esate ir jūs, savo nepažemintu darbu, nevaržomu protu pelnę garbingą vietą po Amerikos saule. Mus tebejungia lietuviška kilmė, gimtoji kalba, rūpinimasis mūsų Tėvynės ateitim ir, teisybės dėlei pasakysim, tas pats lietuviškas polinkis skaldytis… Aistringas noras įrodyti Dievuliui, kad Jo margam pasauly lietuviai būna patys margiausi.

Apskritai pastarieji du šimtmečiai Europai ir pasauliui buvo itin svarbūs. XVIII amžiaus pabaigoje Vakaruose žmogaus teisės, tautos apsisprendimas ir pilietybė išsikovojo istorinės ir pilietinės realijos statusą. Tai rado atgarsį ir to meto konfederacinėje lietuvių ir lenkų valstybėje – Abiejų Tautų Respublikoje, savotiškame Europos politiniame fenomene. 1791 m. gegužės 3 d. šios Respublikos Seimas priėmė Konstituciją. Tai buvo antroji po JAV konstitucija pasaulyje ir pirmoji Europoje. Tų metų spalio 20 d. konstituciniu aktu – Abiejų tautų abipusiu pasižadėjimu – buvo išsaugota Lietuvos kaip tarptautinės teisės subjekto padėtis. Šitas ėjimas į demokratiją buvo sužlugdytas, kaimynams pasidalijus valstybę ir Lietuvą pašalinus iš pasaulio politinio žemėlapio. Nepakartojamas istorinis šansas atkurti valstybę atsirado tik po 123 metų, kai vėl buvo iškeltas tautų apsisprendimo principas, – pirmojo pasaulinio karo pabaigoje JAV prezidentas Thomas Woodrowas Wilsonas paskelbė 14-os punktų deklaraciją apie tautų apsisprendimą. Iškilo ir Lietuvos kaip tarptautinės teisės subjekto atstatymas. Lietuva pasinaudojo šia galimybe. Kaip atsakas į 1795 m. spalio 24 d. Rusijos, Prūsijos ir Austrijos pasirašytą Lietuvos ir Lenkijos valstybės visiško likvidavimo aktą atsirado 1918 m. vasario 16 d. aktas, kuriuo buvo paskelbta apie Lietuvos Valstybės atkūrimą.

Po ilgų priespaudos metų ir sunkių kovų Lietuva 1918-1920 m. atkūrė ir įtvirtino nepriklausomą valstybę. Tačiau Europoje įsitvirtinę totalitarinės diktatūros atėmė Lietuvos nepriklausomybę. Sovietų Sąjunga, remdamasi 1939 m. Ribentropo-Molotovo paktu, 1940 m. Lietuvą okupavo ir aneksavo. Nepriklausomybė buvo prarasta, bet kova dėl jos niekada nesiliovė. Pasipriešinimas pradžioje buvo stichiškas ir neorganizuotas, nes Lietuvos vyriausybė 1940 m. įvykiams nebuvo pasirengusi pati ir neparengusi tautos. Pirmosios pogrindinės organizacijos pradėjo kurtis dar 1940 m. rudenį. Svarbiausias jų tikslas – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Berlyne buvęs Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras K.Škirpa organizavo Lietuvių aktyvistų frontą (LAF), tikėdamasis atkurti Lietuvos nepriklausomybę su vokiečių pagalba. Lietuvoje 1941 m. gruodžio 26 d. įsikūrė Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (LLKS). Vokiečiams 1941 m. pradėjus Lietuvos okupaciją, LAF’as organizavo sukilimą. Raudonajai armijai traukiantis iš Kauno, LAF’o pastangomis čia 1941 m. birželio 23 d. per radiją paskelbta apie Laikinosios Lietuvos vyriausybės sudarymą. Laikraštis “Į laisvę” birželio 25 d. skelbė: “ATSTATOMA LAISVA LIETUVA. Susidariusi laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo skelbia atstatanti Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos Valstybę”.