Pyktis

Pyktis yra dažnai pasitaikanti emocinė būsena, pasireiškianti nuo švelnaus susierzinimo iki nevaldomo aršumo. Ne kartą esame pastebėję, kad supykęs žmogus parausta. Pykčio energija nesulaikomai veržiasi iš vidaus į išorę; objektas, į kurį nukreiptas pykčio priepuolis, jaučiasi atakuojamas galingos, nesuvaldomos jėgos. Pavyzdžiui, įpykę tėvai mažam vaikui atrodo tarsi visagaliai milžinai, tuoj, tuoj ištarsiantys mirties nuosprendį. Tam tikra vaiko dvasios dalis kiekvieną sykį apmiršta, kai jis atsiduria pykčio akivaizdoje. Galingos emocijos prasiveržimo staigumas palieka pykčio objektą apstulbintą ir bandantį suvokti, kas gi nutiko. Kartą mokytoja paklausė grupės šešiamečių: „Kokia yra svarbiausia iki šiol jūsų išmokta tiesa?” Viena mergytė pateikė neįkainojamą atsakymą: „Kai tėtis supykdo mamą, niekuomet neleidžiu, kad ji šukuotų mano plaukus!”. Pyktis, kaip ir kaltės ar gėdos jausmas, nuo pat Adomo ir Ievos laikų ieško „atpirkimo ožio”… Instinktyviai pyktis išreiškiamas kaip agresyvi atsakomoji reakcija, inspiruojanti atitinkamą elgesį, leidžiantį mums kovoti ir gintis, jeigu esame puolami. Taigi šiek tiek pykčio reikia mūsų išlikimui. Kita vertus, negalime fiziškai užsipulti kiekvieną mus erzinantįjį, nes egzistuoja įstatymai ir tam tikros socialinės normos, elgesio kultūra. Taigi mūsų pykčio išraiška jau savaime tampa ribota. Skirtingas šios sudėtingos emocijos apraiškas išgyvena kiekvienas žmogus.

Pyktis žmogų lydėjo nuo pačios evoliucijos pradžios. Jei jis neišnyko, vadinasi, atliko keletą svarbių funkcijų, padėjusių žmogui įveikti įvairius sunkumus. Turbūt niekas neprieštaraus, kad pyktis suteikia jėgų, energizuoja ir leidžia žmogui apginti savo poziciją provokuojančioje ar neteisingoje situacijoje. Pyktis leidžia parodyti savo potenciją, ryžtingumą. Jei situacija kelia realią grėsmę, pyktis gali būti stimulas, suteikiantis jėgų ir padedantis apsiginti. Kilus pykčiui, išnyksta nerimastingi pažeidžiamumo jausmai, žmogus nebesijaudina. Supykęs jis „išeina” iš nepasitikėjimo savimi būsenos, jį užplūsta jėgos ir drąsos pojūtis. Tačiau pykdamas žmogus jaučia didelę įtampą, kuri yra mažesnė tik už tą, kuri jaučiama baimės metu. Bijodami dažniausiai nesusitelkiame veiksmui, o pykdami galime sukoncentruoti jėgas ir veikti. Evoliucijos eigoje žmogų supo vis mažiau išorinių grėsmių, nyko fizinės savigynos poreikis, ir apsauginė pykčio funkcija silpo. Į pyktį pradėta žiūrėti kaip į bendravimo kliūtį, o ne kaip į teigiamą emociją. Galima sakyti, kad emocinė žmogaus evoliucija atsiliko nuo kultūrinės. Mūsų dienomis yra skiriamos trys pykčio išraiškos: pyktis, nukreiptas į save (polinkis užgniaužti pykčio jausmus), pyktis, nukreiptas į išorę (pyktis išreiškiamas agresyviu fiziniu ar verbaliniu elgesiu), pykčio kontroliavimas (sėkmingai nuslopinto pykčio jausmų pasireiškimas). Kai pyktis slopinamas, susitelkiama ties pozityviais dalykais, kad pyktis virstų labiau priimtinu elgesiu.

Pykti dėl to, kad pasaulis nesisuka taip, kaip norėtųsi, yra vaikiška. Tiesą sakant, pirmą kartą frustraciją tikriausiai pajuntame gimdami – kūdikis nenori palikti motinos gimdos, o vis tiek būna per jėgą išstumiamas į šviesų, triukšmingą ir šaltą pasaulį. Kūdikio frustracija yra visiškai suprantama, bet suaugus mums tenka priimti pasaulį tokį, koks jis yra. Kai kiti nesielgia taip, kaip mums norėtųsi, ar atrodo lyg jie mūsų negerbtų, pykstame, nes bijome. Bijome, kad nebegalime jų suvaldyti. Bet mums niekada ir nebuvo skirta valdyti kitų. Rodyti kitiems savo pavyzdį? Taip. Valdyti per prievartą? Ne. Mūsų noras kontroliuoti nėra neteisingas – jis tiesiog nukreiptas neteisinga linkme. Mes turime valdyti save. Kai atsisakysime noro valdyti kitus žmones ir aplinką, suprasime, kad nelabai yra dėl ko ir pykti. Be abejo, retsykiais žmonės kalba ir elgiasi kvailai. Jie gali mus įskaudinti. O kai taip pasielgia, kyla pagunda pykti. Bet mes neprivalome pykti. Mes galime jiems atleisti! Nebūtų sunku atleisti kitiems, jei prisimintume, kad visi esame tokie patys. Kaip galime pykti ant žmonių dėl to, kad jie elgiasi kaip žmonės? Nors yra daug gerų priežasčių nepykti, blogo įpročio atsikratyti sunku. Taip yra dėl to, kad dažnai patogiau jausti pyktį nei jausti baimę, frustraciją ar skausmą, dėl kurių pyktis ir atsiranda. Žmogaus pykčio pasekmės dažnai yra kur kas blogesnės nei priežastys, sukėlusios pyktį.

Buda sakė, kad pyktis niekada neišnyks jei galva yra kupina tulžingų minčių. Pyktis išnyks iš karto, kai tik blogos mintys užsimirš. Seneka tikino, kad geriausias vaistas nuo pykčio yra laikas. Suskaičiavus nuo 50 iki 1 ne tik praeina šiek tiek laiko, bet ir smegenų veikla persijungia iš emocinės į analitinę, todėl sumažėja nepageidaujamų emocijų intensyvumas. Norėdami atsikratyti streso, išbandykite atsipalaidavimo ir meditacijos metodus. Vertinkite ne asmenį, o situaciją – vertinkite nepageidaujamą elgesį neklijuodami tam elgesiui vardo. Išlikus ramiam galima apsvarstyti galimybes ir ieškoti sprendimų. Įpykus logiškas mąstymas susilpnėja. Niekas negali priversti jūsų pykti. Ar supyksite, priklauso nuo to, kaip pasirinksite reaguoti į aplinkybes. Tarkime, kas nors gatvėje užkerta jums kelią savo automobiliu ir jus „supykdo”, todėl nusprendžiate pavažiuoti greičiau ir padaryti tą patį jus suerzinusiam vairuotojui. Koks rezultatas? Jūs savo galią atidavėte kitam vairuotojui. Iš pradžių važiavote saugiai, bet dabar vairuojate pavojingai, nes kažkas jums padarė kažką nemalonaus. Jūs suteikėte jiems galią pakeisti jūsų elgesį. Ar tai jums atrodo protinga? Ralphas Waldo Emersonas rašė: „Kiekvieną pykčio minutę prarandate šešiasdešimt sekundžių laimės”. Neverta, ar ne? Kažkas kitas rašė: „Kai sutinkate žmogų, su kuriuo nesutariate, niekada nesinervinkite. Pasakykite sau: „Jei toks pilietis gali pakęsti save visą gyvenimą, tai aš be abejo galiu jį pakęsti kelias minutes”.

Jungtinių Arabų Emyratų psichologas Zaidas Al Haidanas, kuris baigė institutą Kijeve, aspirantūrą – Maskvoje, o stažavosi Anglijoje ir JAV, sako, kad pyktis yra naudingas sveikatai, tačiau ne visada. Pyktis mums padeda adekvačiai reaguoti į iškylančias problemas, įspėja apie nemalonumus, mobilizuoja mūsų jėgas gintis. Kylantis agresyvumas suteikia žmogui naujų jėgų, padeda susidoroti su emociniu arba fiziniu pavojumi, pavyzdžiui, užpuolimo momentu. Profesorius Haidanas stažuotės JAV metu gydė pacientę, išgyvenusią didžiulį stresą. Šis pavyzdys, pasak jo, yra tipiškas. Moteris ėjo viena tuščia tamsia gatve. Jai įkandin sekė vyriškis. Iš pradžių kilusią baimę netrukus pakeitė pyktis: “Kaip jis drįsta!” Moteris, užuot pabėgusi, sulėtino žingsnius. Kuomet persekiotojas priartėjo, ji staiga atsisuko ir ėmė šaukti iš visų jėgų: “Nešdinkis, arba aš užmušiu tave!” Užpuolikas pabėgo. Stresą moteris išgyveno didžiulį, tačiau liko gyva. “Čia žmogų išgelbėjo pykčio protrūkis”, – teigia psichologijos profesorius. Tačiau dažnas įtūžis be didelio reikalo daro žmogų nemalonų bendrauti. Šalia pikčiurnos mums nejauku – ir darbe, ir namie. Pagieža, įniršis, pyktis mums labai brangiai kainuoja. Žmogus tampa kietaširdis, jis pats save sekina emociškai ir fiziškai. Paskui apninka kaltės jausmas, jis atgailauja, kankinasi, keikia save, galiausiai ima savęs gailėtis. Ši vidinė kova, deja, neturi nieko pozityvaus. Ji tik stumia kartoti klaidą.

Yra trys pagrindiniai pykčio sutramdymo būdai: jį parodyti, nuslopinti arba nusiraminti. Sveikiausia, kai pyktis išsakomas, tačiau neagresyviai ir neįžeidžiant kitų. Pyktis gali būti ir nuslopinamas, tačiau ilgainiui toks būdas gali sukelti neigiamų padarinių sveikatai: sukelti hipertenziją, širdies ritmo padažnėjimą, depresiją. Pastebėta, kad neišreikštas pyktis turi savų patologijų, kaip pasyvus agresyvumas, ciniškumas ar priešiškas elgesys. Nukenčia tarpusavio santykiai, nes žmonės, linkę žeminti kitus, reikšti sarkastiškas pastabas, be atvangos kritikuoti, paprastai turi mažai draugų. Po pykčio priepuolio tiesiog nusiraminti sugeba ne kiekvienas. Reikia suvokti, kad ne taip lengva atsikratyti žmonėmis (šeimos nariais, bendradarbiais, kaimynais), kurie mus erzina. Taigi neturėdami galimybių juos pakeisti, privalome išmokti kontroliuoti savo reakciją. Labai geras būdas atsikratyti pykčio – stengtis viską nuleisti juokais. Jei, jūsų manymu, jus supykdęs draugas yra žąsinas, vietoj išrėktos į akis frazės savo „vaizdajuostėje” tokį jį ir nusipieškite – įsivaizduokite tą žąsiną, sėdintį kabinete, einantį į susitikimus, kalbantį telefonu ir pan. Savaime suprantama, pykčio visai nejausti negalima. Gyvenime nuolat kas nors nutinka – kažką prarandame, kažkas apgauna. Reikia išmokti pakančiai reaguoti į tai, kas iš tiesų nėra malonu, svarbu situacijos dar labiau nedramatizuoti.