Psichologija

Bendravimas pagal Abraham’o Maslow’o poreikių piramidę užima trečią vietą pagal svarbumą žmogaus gyvenime (po fiziologinių ir saugumo poreikių). Bet ar tikrai bendravimą su žmonėmis pastatai į tokią svarbią vietą? O gal tai yra kažkas pastovaus ir nesikeičiančio? Neturėtų būti. Jei tobulėjame sėkmės, laimės ir kitose srityse, tai bendravimo tuo labiau nereikėtų palikti „už borto”, nes čia viena iš tų sričių kur galimybės yra tiesiog neribotos. Kuris norite dar labiau praturtinti savo socialinį gyvenimą?Šiame straipsnyje pateikiu koncentruotą medžiagą bendravimo (komunikacijos) tema, kurią pats ilgai rinkau ir gryninau. Turėk omenyje, kad tai nėra absoliučios tiesos. Įsigilink, eksperimentuok, klausyk intuicijos kada pagal situaciją gali vieną ar kitą patarimą pritaikyti. Neapsigauk, kai kurie patarimai atrodo labai paprasti, bet pamatysi, kad juos pritaikyti nėra taip paprasta. Tikiu, kad nuoširdžiai taikomi šie patarimai tavo bendravimo kokybę gali pakelti į neregėtas aukštumas. Pradedam! Bendravimas tarp žmonių nėra statiškas. Tai nuolatos judantis, evoliucionuojantis ir besikeičiantis procesas. Jei to nepastebi, susirūpink, nes tai anksčiau ar vėliau atsisuks prieš tave.

Pamenate garsiąją katino Leopoldo frazę: „Gyvenkime draugiškai“? Paprastas, tačiau kiekvienam suprantamas noras – siekti tarpusavio supratimo, susikalbėjimo, draugiškų ir malonių santykių, džiaugsmą ir pilnatvę teikiančio bendravimo. Pagrindinis žmonių bendravimo tikslas – pasiekti tarpusavio supratimą. Tačiau tai ne visada paprasta. Kodėl su vienais žmonėmis bendrauti lengva ir gera, o su kitais – daug sunkiau? Kodėl su vienais sugyvename, o su kitais nuolat pykstamės? Suprantama, kad daug lengviau bendrauti su tais, su kuriais turime tam tikrų sąlyčio taškų. Norėdami išvengti įvairių nesutarimų, pirmiausia ieškokime jų priežasčių. Norint sukurti gerus santykius, labai svarbu išmokti išklausyti ir suprasti savo pašnekovą. Paaiškinę savo norus ir ketinimus išvengsime daugybės nesusipratimų, pykčio ir konfliktų. Sąžiningumas pašnekovo atžvilgiu dažnai yra vienintelė išeitis iš konfliktinės situacijos. Tačiau tiesą būtina sakyti ne žmogui pažeminti, bet pakelti jį jo paties akyse ir paaiškinti savo nuostatą. Kas trukdo ir kas padeda bendrauti? Žmonių tarpusavio nesupratimo priežastys įvairios. Tai ir skirtingi politiniai įsitikinimai, ir išpažįstama skirtinga religija, ir pasaulėžiūros klausimai, ir psichologiniai ypatumai. Tačiau pagrindinė nesusikalbėjimo priežastis – nemokėjimas išklausyti pašnekovo.

Kai lauke lyja, mes sėdime namie, o jeigu einame į lauką, tai pasiimame skėtį, o ne barame dangų ir debesis. Mes žinome, kad dėsnis, dėl kurio lyja, nepriklauso nuo mūsų, ir paprasčiausiai stengiamės pagal savo jėgas ir galimybes prie jo prisitaikyti. Bet štai kyla konfliktas šeimoje, darbe, gatvėje ar autobuse, ir tuomet atrodo, kad jei ne kito žmogaus piktavališkumas, – konflikto nebūtų kilę. O ką galvoja tas kitas žmogus? Tą patį. Mintyse kitam žmogui mes primetame savo elgesio modelį. Kai nugalime jį, prispaudžiame prie sienos, – kuriam laikui nusiraminame: mums regisi, kad iš konflikto pasisėmėme tam tikros patirties. O ką daro jis? Tą patį. Tačiau bendravimo dėsniai yra tokie pat objektyvūs kaip gamtos ir visuomenės dėsniai. Atlikime psichologinį eksperimentą iš Dembo testo. Nubrėžkite vertikalią skalę. Jos viršuje pažymėkite “protingiausi žmonės”, apačioje – “kvailiausi”. O dabar pažymėkite vietą, kurioje esate jūs. Pažymėjote save per vidurį? Ne, kur kas aukščiau! Atspėjau? Manote, skaitau jūsų mintis? Ne. Tiesiog žinau psichologijos dėsnius. Bet kuris žmogus, turintis sveiką protą, pažymi save būtent čia. Atlikite šį eksperimentą su artimaisiais, paskui pateikite jiems lapelį su savo variantu, ir pamatysite, kad sutapimai gali būti milimetro tikslumu… Kokią išvadą galima padaryti iš šio eksperimento? Pirma. Turime atminti, kad bendraujame su žmogumi, kuris apie save yra geros nuomonės.

Kažkada labai seniai, kai dar mokiausi vidurinėje mokykloje, kaip ir daugelis paauglių, nemėgau jokių privalomai brukamų taisyklių. Etiketo taisyklės pirmiausiai asocijavosi kaip tik su tuo, vadinasi, ir jos pateko į tą „nereikalingų reikalavimų” rinkinį, kuris ilgam buvo nukištas kažkur kuo toliau. O va psichologija – čia jau kas kita, juk tai – įdomioji ir tiek daug lemianti bendravime ir šiaip gyvenime disciplina. Ji turėtų padėti pasiekti tai, ko nori, ir, žinoma, ją išmanydamas gali greit išmokti gerai jaustis tarp žmonių… Tokios ar panašios mintys nesvetimos ne tik paaugliams. Daugelį iš mūsų jos lydi ilgai. Štai ateina į seminarus pardavimų vadybininkai, jie nori išmokti bendrauti su klientais taip, kad pavyktų užmegzti gerus ryšius ir kuo daugiau bei dažniau parduoti. Ateina vadovai – jiems irgi reikia efektyvaus bendravimo įgūdžių – kad galėtų tinkamai priimti, motyvuoti, girti, kritikuoti ar atleisti savo darbuotojus. Kitiems specialistams, atvirkščiai, norisi lavinti bendravimo įgūdžius kaip tik tam, kad sudarytų gerą įspūdį savam ar potencialiam darbdaviui, ir kad tai padėtų sėkmingai kilti karjeros laiptais. Vienaip ar kitaip, paprastai dauguma kažkodėl pirmiausiai ieško kuo gudresnių bendravimo metodų ar juos aprašančių teorijų – nagi kaip čia išmokus kažką tokio, ko kiti dar nežino, taigi, būčiau gudresnis, ir tuo pasinaudočiau. O jau tai, kas „ant bangos” – žinoti, atrodo, būtinai reikia.