Ovidijus Kulbokas “Liūdesys”
Ir vien tik liūdesys užvaldė mano sielą… Vakar… Šiandien… Rytoj… Jis nepalieka manęs. Jis nekaip neatsitraukia nuo manęs. O aš negaliu suprasti. Kodėl, po galais, aš liūdžiu? Juk saulė skaisčiai šviečia, juk taip gražiai sužėlusi žolė. Bet širdyje vis vien man liūdna. Ir pakeisti aš nieko negaliu. O gal tiesiog nenoriu? Bet aš norėčiau nusišypsot. Norėčiau, kad nusišypsotų ne vien mano lūpos, bet ir širdis. Deja, to nebus… Nesuprantu, kodėl man liūdna. Tiek daug mylimų bei mylinčių žmonių supa mane. Tačiau jie negali pamatyti skausmo. Jie negali pamatyti liūdesio. Niekam neišdrįstu atskleisti kančių, niekam neparodau, kad liūdžiu… O jei pavyktų?… Galbūt netgi tu sugebėtum man padėti. Bet tu nematai. Tu nematai, kad aš liūdžiu. Jei tik žinočiau kodėl. Galbūt tada sugebėčiau išsilieti, galbūt tada galėčiau atsiverti. Bet man sunku. Širdis nori pasakyti tiek daug, bet protas priešinasi kiek įmanydamas.