Joninės – viena gražiausių vasarvidžio dienų
Ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties šventė pagal baltiškąją tradiciją vadinama Rasos švente arba Kupolinėmis, o katalikų bažnyčios liturgijoje – šv. Jono Krikštytojo gimimo švente. Šiandien, tiesa, gražūs baltiški pavadinimai gerokai primiršti. Kad ir kaip ten būtų, Joninių laukia, jas švenčia ir paparčio žiedo ieško ne tik varduvininkai. Senovėje Joninių išvakarėse moterys laukuose ir miškuose rinkdavo vaistažoles, nes anuomet tikėta, kad surinktos žolės turi gydomąją galią. Viena jų – jonažolė, neva išgydanti net 99 ligas. Tuo tarpu netekėjusios merginos pindavo vainikus iš devynių ar dvylikos skirtingų žolynų. Nusipynusios po du, vienu pasipuošdavo, o kitu spėdavo ateitį. Per Jonines ypatingas dėmesys buvo skiriamas vandeniui – jis turi galią apvaisinti žemę, suteikti jėgų, todėl Joninių išvakarėse arba ankstų rytą, prieš saulės patekėjimą, žmonės eidavo į upes ar ežerus maudytis – sergantieji tikėdamiesi pasveikti, o sveikieji apsisaugoti nuo ligų, sustiprinti sveikatą. Ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties šventę visada lydėjo burtai bei magija. Ligi šių dienų didžiausią paslaptį slepia naktis. Ir anksčiau, ir dabar vidurnaktį švenčiantieji Jonines eina ieškoti paparčio žiedo – laimės ir aiškiaregystės simbolio. Sakoma, kad jį radęs, įgyja antgamtinių jėgų, tampa protingas, laimingas ir turtingas, girdi kitų mintis ir supranta gyvulių kalbą. Žmonės taip pat tikėjo, jog saulė ir ugnis per Jonines įgyja ypatingą reikšmę.