| | |

Interviu “XXI amžiaus” priedui “Atodangos”

Ar teisūs politikos apžvalgininkai, tvirtinantys, kad šiandien Lietuvoje teisėsaugos ir valstybės interesai neretai išsiskiria? O gal visuomenė neturėtų įpiršinėti teisėsaugai savo lūkesčių ir piktintis dėl jų neatitikimo teismų sprendimams? Ne tik šiandien. Valdžiai ir teisėsaugai (tai antrosios ir trečiosios valdžių hibridas) kartais kiek pasistumdant, bet Lietuvoje paprastai susitariant, valstybė lieka trečioji pralaimėjusioji. Mat nereikia painioti valstybės (visi šalies piliečiai) su valdžia (ne visi piliečiai). Valstybės piliečių interesas antai buvo atgauti nors dalį per EBSW – Kauno holdingą nušvilptų pinigų. Valdžios interesas, kad to neįvyktų. (Gal bičiuliams būtų nuostolio). Ramiai stebėjo, kaip advokatai su teisėjais tempia ligi senaties termino. Po to – balius su advokatų vado tostais. O asmuo, padaręs paslaugą sukčiams, kad skelbtų dirbtinį Holdingo bankrotą – dabar ministras. Visuomenės lūkestis – teisingumas. Jo nereikia niekam įpiršinėti, jis tiesiog yra. Kaip daiktas ant stalo. Jeigu jį nubraukia nešvariu skuduru, tai pasityčiojimas iš visuomenės. Ar siūlote nesipiktinti? Priimti kaip sovietmečio normą?

| | |

Interviu “Kauno dienai”

– “Gerbiamieji deputatai, Lietuva jau laisva. Dvasioje, teisėje laisva.” Taip pasakėte tą lemtingą vakarą. Ar Lietuva tikrai dabar laisva? Ar matote kokias nors grėsmes valstybingumui? – Gal skambės paradoksaliai, tačiau tada Lietuva dvasioje buvo laisvesnė. Tąkart buvo pagrindo taip sakyti, nes sprendimą dėl Lietuvos nepriklausomybės Aukščiausioji Taryba priėmė daugelio žmonių remiama. Tai buvo ne vien parlamento ar vadovaujančios Sąjūdžio grupės sprendimas, o žmonių, kurie to tikėjosi, už mus balsavo. Jų dvasia jau buvo laisva, žmonės norėjo įtvirtinti šią laisvę. Situacijos nesikartoja, todėl negaliu pasakyti, kaip būtų šiandien pavojui iškilus. Bet abejoju, ar dvasinės laisvės dabar yra daugiau. Žmonėse ir valdžioje daug baimės, kuri kausto laisvę. Teisėje turėti valstybę esame dabar tvirtesni. Ir tada priėmėme daug aktų, kurie sukūrė neišardomą teisinę bazę Nepriklausomybės paskelbimui iš naujo ir būsimam jos realizavimui. Mes nebuvome kokie romantiniai retorikai, dirbome ir statėme naują valstybę. Lietuvoje tebestovėjo sovietų kariuomenė, KGB, sienos buvo svetimos valstybės rankose. Mums sakydavo: kokia čia nepriklausomybė, jeigu jūs nesusitariate su Maskva? Neva reikėtų pirmiau susitarti su Maskva, išvesti kariuomenę, o tada skelbti nepriklausomybę. Tačiau jeigu būtume svaičioję apie tokias sąlygas, kariuomenės tyčia niekas neišvestų.

| | |

Kovo 11-osios pamąstymai

T. D.: Turime ir daugiau panašių pavyzdžių. Kultūros ministerija pasikabina KGB generolą kaip pavyzdį, kaip buvusį ministrą. Kai kurie rajonai pasikabina savivaldoje merus – taip pat buvusius žymius ir TSKP veikėjus, ir represinių struktūrų veikėjus. Ministerijos išleidžia knygas apie neva buvusius ministrus, o iš tikrųjų apie LTSR ministrus. Garbinantys tekstai ir panašūs dalykai – tai tik vienas tokių pavyzdžių. V. L.: Čia yra sistema, labai plačiai vykdoma planinė užduotis – nutrinti ribas, vertybes. Jeigu Kultūros ministerijoje ant sienos yra pakabintas budelis, gal reiktų po tuo portretu parašyti, pacituoti dokumentus, kuriuos jis yra pasirašęs, kiek žmonių jis yra pasmerkęs mirčiai arba tremčiai? Tada būtų nors šviečiamasis elementas. Bet apskritai rodomas ne Nepriklausomos Lietuvos ir Kovo 11-osios Lietuvos tęstinumas, kuris yra konstitucinis dalykas, o antikonstitucinis sovietinės Lietuvos ir dabartinių įstaigų tęstinumas… T. D.: Bet štai, pone Landsbergi, tuo metu Lietuvos radijas paklausė dabartinio teisingumo ministro: kaip pats vertini tokią situaciją? – Pasirodė, kad aiškiai, tiesiai rekomendacijų kolegoms ministrams jis nesugeba duoti, vis kažką bando kalbėti, kad lyg ir gyvenimas tuo metu buvo, dar kažką, bet aiškaus mąstymo dabartinis teisingumo ministras taip ir nesugebėjo pateikti. V. L.: Mes neturime stebėtis, kodėl Lietuvoje toks teisingumas.

| | |

Liberalcentristai: politinės realybės ignoravimas – penas naujiems pranašams ir “gelbėtojams”

“Atkaklus siekis, nepaisant nieko, priversti kartu dirbti dešiniuosius ir kairiuosius nėra nekalta “politinė” utopija, o sąmoningas realybės ignoravimas, skatinantis neprognozuojamą atoveiksmį”, – mano Seimo Liberalų ir centro sąjungos frakcijos narys Vytautas Bogušis. Liberalcentristui kelia susirūpinimą, kuomet nesant kritinės padėties bei pavojaus šalies ekonominiam, politiniam saugumui, dvi dabartinio Seimo partijos yra prievartaujamos dirbti kartu, atsainiai pamirštant apie dar du trečdalius tautos atstovų. “Politiniai technologai, vardan savų utopinių politinių vizijų, verčia vos trečdalį dabartinio Seimo sudarančias, skirtingų pažiūrų partijas tapti – vienintelėmis turinčiomis teisę siūlyti išeitį iš dabartinės politinės krizės, visus kitus paliekant statistais. Toks politinės tikrovės ignoravimas yra ne tik neišmintingas, bet ir pavojingas, nes paneigia tikrovę bei rengia dirvą naujiems pranašams ir “gelbėtojams”, – įsitikinęs V.Bogušis. Liberalcentristas ragina valstybės vadovą atsižvelgti, kad ir nelabai priimtiną politinę realybę bei neblukinti margo Lietuvos partijų žemėlapio, sąmoningai ar nesąmoningai siekiant, kad jame liktų vos dvi spalvos.

| | |

Liberalų ir centro sąjungos pirmininko Artūro Zuoko kalba LiCS tarybos posedyje

Liberalų ir centro sąjunga bei aš asmeniškai daugybę kartu reikalavome, kad būtų ištirtos Darbo partijos ir lyderio V.Uspaskicho sąsajos su Europos Sąjungos skiriamų lėšų skirstymu. Mūsų, o ne teisėsaugos institucijų dėka buvo atskleistas buvusio ūkio ministro viešų ir privačių interesų konfliktas Maskvos istorijoje. Prisiminkime garsiąją “Jangilos” bei kitas tos pačios teisėsaugos neištirtas nesumokėtų mokesčių valstybei bylas. Prokuratūrai ir kitoms teisėsaugos institucijos tokie tyrimai atrodė nereikalingi. Dabar ima aiškėti, kodėl. Tiksliau būtų pasakyti, kad ir anksčiau numanėme, kodėl įtarimai, jog Darbo partijos lyderis vykdo neteisėtus veiksmus, nesusilaukia teisėsaugininkų dėmesio. Apie tai ką rašo šiandien laikraščiai ar rodo televizijos nėra jokia naujiena, naujiena tik tai , kad teisėsaugos atskiri asmenys praregėjo. Tai, sakyčiau didysis šio pavasario praregėjimas, nors jau esame nustebinti ne vienu aukšto pareigūno praregėjimu. Tokie teisėsaugos veiksmai, kuriuos reikia, nors ir pavėluotai, bet pasveikinti, tapo įmanomi, tik tada, kai Darbo partijos lyderis neteko, nusikaltėlių terminais kalbant, aukštų pareigūnų bei su jais susijusių teisėsaugininkų ,,stogo‘‘.

| | |

Atviras riedutininkų klubo narių laiškas Vilniaus merui

Klubas „Ketvirtadienio nakties karštis“ atstovauja riedutininkams, kurie renkasi neagresyvų važiavimą su riedučiais. Mums nesvarbu triukai, kurie gali atnešti žalos aikščių ir šaligatvių plytelėms, granitiniams kraštams ir pan. Todėl policijos pareigūnų siūlomos riedlenčių ir riedutininkų aikštelės aukščiau minėtose miesto vietose mums yra visiškai netinkamos. Mūsų klubo nariai supranta, kad žiniasklaidai sukoncentravus dėmesį į grupę paauglių, propaguojančių agresyvaus stiliaus važinėjimą, šešėlis krito ir ant kitų su riedučiais besivažinėjančių žmonių, nekeliančių jokios grėsmės miesto turtui bei aplinkinių saugumui. Jaučiame, kad mūsų teisės yra varžomos ir, kaip Lietuvos piliečiai, turime teisę į nuomonę. Riedučių ratukai yra padaryti iš gumos, todėl kaltinimai, kad guma gali padaryti žalą akmeniui ar granitui, kuriuo grįsta Katedros aikštė, skamba absurdiškai. Žinoma, jei minėtą potvarkį išleidę valdininkai turėjo omenyje žalą, kuri galbūt taps akivaizdi tik po šimtmečių, tada iš Katedros aikštės turėtų būti vaikomi ne vien riedutininkai, bet ir dviratininkai bei pėstieji. Batų padai ir dviračių ratai pagaminti iš gumos kaip ir riedučių ratai.

| | |

A. Zuokas sveikina STT pagaliau supratus, jog dėl Gariūnų turgavietės priimtas korupcinis sprendimas

Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas sveikina Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) vadovą, kurio vadovaujama institucija pagaliau suprato ir įvertino tai, jog valstybinės svarbos objekto statuso suteikimas Gariūnų turgavietei buvo neskaidrus bei korupcinis veiksmas. “Vilniaus miesto Tarybos nariai dar praeitų metų liepą kreipėsi į STT ir daugelį kitų atsakingų institucijų su prašymu nuodugniai ištirti šį reikalą, o Seimo Antikorupcijos komisija neigiamai Vyriausybės sprendimą įvertino dar prieš tris mėnesius. Tai, kad STT pareigūnai Gariūnų turgavietės pripažinimą valstybinės svarbos objektu pagaliau įvertino kaip korupcinį veiksmą, ne tik patvirtina sostinės Savivaldybės tarybos narių nuomonę šiuo klausimu, bet ir teikia vilčių, kad STT pagaliau imsis tirti realius korupcinius veiksmus, o ne kurpti istorijas apie menamus nusikaltimus,” – sako A. Zuokas. – “Turėdamas omenyje vakar dienos LR Prezidento Valdo Adamkaus metiniame pranešime išsakytas pastabas dėl vangių reakcijų į signalus apie korupciją aukščiausiuose šalies valdžios sluoksniuose, reikalausiu STT vadovo, kad tiksliai informuotų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narius ir mane asmeniškai apie tolesnę tyrimo dėl Gariūnų turgavietės eigą.”

| | |

Antanas Terleckas (Biografija)

Antanas Terleckas gimė 1928 m. vasario 9 d. Ignalinos rajone, Krivasalio kaime, mažažemio valstiečio šeimoje. Besimokydamas Linkmenų progimnazijoje, 1945 metais du mėnesius kalėjo Švenčionių kalėjime. Baigęs penkias klases, įstojo į Vilniaus prekybos technikumą. Baigęs technikumą, studijavo Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete. 1954 – 1957 metais dirbo SSRS valstybinio banko Lietuvos skyriuje kredito inspektoriumi, Vilniaus miesto valdybos viršininko pavaduotoju. Tuo pačiu metu mokėsi Lietuvos mokslų akademijos Ekonomikos instituto aspirantūroje. 1957 m. gruodžio 24 d. suimtas. Sibiro konclageriuose iškalėjo trejus metus. Sugrįžęs dirbo “Puntuko” gamykloje dispečeriu, vyr. ekonomistu, vyr. inžinieriumi. Nuo 1967 m. dirbo Vilniaus valgyklų treste. 1964 – 1969 metais Vilniaus universitete neakivaizdžiai studijavo istoriją. 1973 m. gegužės 24 d. vėl suimtas. Metus kalėjo Lukiškėse ir Vilniaus konclageryje. Sugrįžęs dirbo gaisrininku, durininku, darbininku. 1976 – 1977 metais buvo vienas iš pogrindinio leidinio “Laisvės šauklys” leidėjų. 1978 m. vasarą su bendraminčiais įkūrė Lietuvos laisvės lygą. 1979 m. vasarą kartu su LLL nariais leido nelegalų leidinį “Vytis”. 1988 m. redagavo 7 -ąjį ir 8 – ąjį “Vyčio” numerius.

| | |

Mindaugas MURZA (biografija)

Mindaugas Murza gimė Lietuvoje, Šiaulių mieste, 1973 m. gruodžio 16 d. 1989 m. baigė Pabalių devynmetę mokyklą ir tais pačiais metais įstojo į Šiaulių 100-ąją profesinę technikos mokyklą (ji vėliau pavadinta Šiaulių 1-ąja statybininkų mokykla), kurią baigė 1992 m. 1990 m. rugpjūčio mėnesį įstojo į Lietuvos šaulių sąjungą, o 1990 m. rugsėjo mėnesį – į besikuriančią Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą (SKAT). 1992 m. liepos mėnesį baigė mokyklą ir pradėjo tarnybą etatiniu krašto apsaugos sistemos darbuotoju, ėjo kuopininko pareigas. Nuo 1993 m. rugpjūčio mėnesio iki 1993 m. spalio mėnesio mokėsi Lietuvos karo mokykloje. 1993 m. lapkričio mėnesį jam buvo suteiktas viršilos laipsnis. 1996-02-01 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 234 straipsnio 1-ąją dalį buvo nuteistas 18 mėnesių pataisos darbų, išskaitant iš uždarbio 15 proc. valstybei už 5,6 mm (mažo kalibro) šovinių laikymą. 1996-1998 m. dirbo A. Šimkaus individualioje įmonėje „Atžyma” pardavėju.

| | |

Rusijos prokurorai padės tirti Uspaskicho bylą

Generalinę prokuratūrą pasiekė gera žinia iš Rusijos: kaimyninės šalies generalinis prokuroras, vadovaudamasis Lietuvos ir Rusijos tarpusavio bendradarbiavimo sutartimi, davė sutikimą Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorams Sergejui Takvareliui ir Rolandui Imbrasui Maskvoje atlikti tardymo veiksmus dėl buvusio parlamentaro, Darbo partijos lyderio Viktoro Uspaskicho diplomo. Pasak laikinojo generalinio prokuroro Vytauto Barkausko, prokurorų vizitas į Maskvą turėtų padėti atsakyti į jau porą mėnesių visuomenę kankinančias abejones dėl milijonieriaus išsilavinimo. “Prokurorai su kolegomis iš Maskvos galės apsilankyti Plechanovo akademijoje ir užduoti klausimus, pareikalauti papildomų dokumentų, – vakar LŽ sakė Barkauskas. – Jie į Rusiją turėtų išvažiuoti artimiausiu metu, kai tik prokuratūra gaus Rusijos generalinio prokuroro pasirašytą oficialų raštą”. Generalinė prokuratūra neigia, kad taip rusai atsidėkojo Lietuvai už jiems išduotą “Jukos” bankininką Igorį Babenką.