Patarlės

Patarlės ir priežodžiai moko išminties šeimos gyvenime, tad šį kartą senolių lūpomis porinsime apie tai, kaip išsirinkti žmoną, vyrą, kaip gyventi santuokoje ir rasti bendrą kalbą. Pirmiausia žmonės suranda kits kitą, kad būtų laimingi. Kad ir kaip branginama laisvė ir idealizuojama vienatvė, senoliai žino, kad pusė obuolio niekada nebus tolygu jam visam. Azerbaidžaniečiai sako: „vesti – ne vandens atsigerti“, kone kaip mordviai: „vesti – ne vyžas apsiauti“ ir vengrai: „ištekėti – ne naują skrybėlaitę užsidėti“. O airiai perspėja: „tris dalykus sunkiausia išsirinkti: žmoną, dalgį ir skustuvą“. Baskai gan atvirai sako: „kas veda pažiūrėjęs į moterį tik iš užpakalio, to laukia didelis nusivylimas“. Žydai taip pat perspėja neskubėti: „greitai įteisinta meilė baigiasi skyrybomis“. Apie tą patį kalba ir slovakai: „ant greito žirgo tuoktis nejok“. Bet ir gaišti nereikia. Kaip sakoma Rusijoje: „daug rinksies, liksi nevedęs“. Pavyzdžiui, lenkai tvirtina: „iki trisdešimties vyras veda pats, po trisdešimties būna apvesdinamas, o po keturiasdešimties jį sutuokia velnias“. Bulgarai pajuokauja: „buvo jaunas ir žalias – aplink merginos sukosi, o paseno – tik musės“. O merginoms liaudies išmintis kalba: „ne tas myli, kas žada, o tas, kas prie altoriaus veda“ (Lietuva). Pirmiausia, ir širdimi, ir protu. Anglų tradicija byloja: „rinkis žmoną paprastą dieną, ne per išeigines“, „nei žmonos, nei baltinių nesirink žvakių šviesoje“.