Pasvalys

Krašte gausu senkapių, kurie ateityje bus sistemingai tyrinėjami. Žvalgomųjų archeologinių ekspedicijų radiniai, liudijantys apie seniausius krašto gyventojus, eksponuojami Pasvalio krašto muziejuje. Yra du piliakalniai: Migonių (dar vadinamas Šimonių ir Sindriūnų vardais) ir Ąžuolpamūšės. Tyrinėtojai mano, kad jie buvo gynybiniai ir saugojo nuo kalavijuočių skverbimosi gilyn į kraštą iš Rygos pusės. Praeityje buvusi vandeninga Mūšos upė tapo viena pirmųjų prekybinių vandens kelių tarp Šiaurės Lietuvos ir Rygos. Iš Lietuvos buvo vežamos žemės ūkio gėrybės, bitininkystės, medžioklės produktai, o iš Rygos – amatų, metalo gaminiai, druska ir pan. Taip buvę jau XIII amžiuje. “Mes, Aleksandras, Dievo malone Lietuvos didysis kunigaikštis, Rusios, Žemaitijos it t.t. Viešpats ir paveldėtojas, štai ką skelbiu šiuo raštu visiems, dabar gyvenantiems ir būsimiems, kurie susipažins su šiuo raštu… Nutarėme įsteigti ir aprūpinti bažnyčią, esančią Trakų vaivadijoje, Upytės apskrities vietovėje, vadinamoje Pasvaliu, kur iš vienos pusės yra Svalios upė, iš antrosios pusės Lėvuo įteka į kitą upę…” Šiuo Jogailos anūko raštu, duotu Pasvalio kunigui Jonui Grotui 1497 metų gruodžio 6 dieną, fiksuojama miesto užuomazga, jau anksčiau vietinių žmonių numatyta tarp Lėvens ir Svalios žiočių. Lietuvos hidronimų tyrinėtojai teigia, kad pats žodis “Pasvalys” kilęs iš Svalios upės vardo, o šis – iš “svilti”, “svelti”. Žodis “Lėvuo” taip pat reiškia šlapią, pelkėtą, klampią vietą, tačiau esąs latviškos kilmės (lėvenis – liūnas, klampynė).