Naujieji Metai – šventė, vykstanti sausio 1 dieną ir skirta paminėti metų virsmą. Tai sąlyginė kalendorinių metų pradžia. Naujųjų metų datą sausio 1-ąją nustatė Romos imperatorius Julijus Cezaris 46 m. pr. m. e. 1582 m. po popiežiaus Grigaliaus XIII padarytos kalendoriaus reformos Naujieji metai sausio 1 d. pradėti švęsti visuose katalikų kraštuose. Julijaus ir Grigaliaus kalendoriai skiriasi 13 dienų. Sausio 1-oji, kaip Naujųjų metų diena, Lietuvoje pradėta švęsti pagal krikščioniškojo vakarų pasaulio tradicijas ne anksčiau kaip XIX a. Naujieji metai skirtingose kultūrose švenčiami...
Gruodžio 24 dieną – Kūčios. Kūčioms ruošiamasi visą dieną. Valomi namai, ruošiami valgiai, stengiamasi pagaminti valgių ir pirmajai Kalėdų dienai. Žmonės pasninkauja. Šios tradicijos lietuviai laikosi ir dabar, nors pasninkas yra Bažnyčios panaikintas galima valgyti kiek nori kartų ir su mėsa. Seniau buvo sakoma, kad Kūčiose visą dieną tegalima suvalgyti saują virtų žirnių ir atsigerti vandens. Tik maži vaikai, ligoniai ir seni senutėliai galėdavo kiek daugiau valgyti. Nors oficialaus pasninko nėra, bet, norėdami laikytis lietuviškų Kūčių tradicijų, turėtume tą dieną nevalgyti su mėsa....
Kūčios - viena seniausių lietuvių švenčių, minima pagal Saulės kalendorių. Tai saulės virsmo taškas - saulėgrįža. Kūčios - tai astronominės žiemos pradžia ir saulės sugrįžimo metas. Iš gruodžio 21-osios į 22-ąją Saulės centras pereina per ekliptikos tašką, esantį toliausiai nuo Dangaus pusiaujo, o po trijų dienų jau bent truputį pailgėja šviesusis paros metas. Yra keli Kūčių pavadinimo kilmės variantai: "Kūčia" - per slavus iš graikų pasiskolintas žodis. Tai liudija tą pačią reikšmę turintys žodžiai - rusų "kutja", baltarusių "kucia", graikų "kukia". Tai patiekalas...
Turbūt kiekvienam yra tekę pastebėti, jog Vėlinės be išimties būna vėjuotos. Taip nutinka dėl to, jog, pasak tautosakos, vėlėms, atėjusioms iš anapus mūsop, judėti padeda vėjas. Būdavo tikima, jog gamta tokiu būdu tarsi solidarizuojasi, kad padėtų mirusiesiems aplankyti gyvuosius. Turbūt esate girdėję posakį – „Atlaikyti Vėlines". Tautosaka byloja, jog šią dieną atsiveria keliai mirusiesiems ateiti pas gyvuosius, tad gyvieji vėl iš naujo, stovėdami prie kapo ir uždegdami žvakutes, patiria begalinę savo mirusiųjų artimųjų meilę. Taigi, prieš tokius stiprius pojūčius reikia atsilaikyti. Jei miręs...
Visi Šventieji ir Vėlinės mena artimuosius, iškeliavusius Amžinybėn. Tą dieną tikintieji švenčia Visų Šventųjų šventę, o lapkričio 2-ąją - Vėlinės, prisimenami mirusieji. Čia esama šiokio tokio nesusipratimo. Šios dvi dienos pas mus suplaktos į vieną, labiau išskiriant mirusiųjų prisiminimą. Bažnyčioje kur kas anksčiau buvo pradėta švęsti Visų Šventųjų šventė, o Vėlinės - vėliau. Visų Šventųjų švente žmonės raginami sekti šventųjų pavyzdžiu, tapti šventais, nes tikrasis šventumas ir tikrasis žmogiškumas yra tapatūs dalykai. Ir kilnaus, kūrybingo bei gyvenimą teigiančio šventumo siekis nėra kažkokiam luomui,...
Lapkričio 1-oji - Visų Šventųjų diena, o 2-oji - Vėlinės arba Mirusiųjų pagerbimo diena. Tradiciškai per Vėlines kapai papuošiami (sutvarkomi gerokai anksčiau) gėlėmis ir uždegamos žvakutės. Sakoma, jog gėlėmis mirusieji pagerbiami, prisimenami, o žvakių liepsna nutiesia kelią anapilin ir bent akimirkai sujungia gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius. Užmarštis baisiau už mirtį - uždekite žvakutę bent ant vieno nelankomo svetimo kapo. Per Vėlines kapai puošiami gyvomis skintomis gėlėmis arba augalų kompozicijomis. Kitaip negu įprasta manyti, gedulingų gėlių nėra. Chrizantemomis dažniausiai puošiama todėl, kad gyvų gėlių...
Katalikams lapkričio antroji yra visų mirusiųjų pagerbimo, maldos už juos diena. Malda už visus mirusiuosius minima jau 4 a. Bažnyčios tėvų raštuose. O atskira mirusiųjų paminėjimo diena pirmą kartą paminima 7 a. Izidoriui iš Sevilijos priskiriamoje "Regula Monachorum" , t.y. vienuolyno įstatuose. Ta diena buvo minima apie Sekmines. Dar po dviejų amžių tokia diena minima jau daugelyje vienuolynų, tačiau minimos skirtingos datos. 10 a. pabaigoje benediktinų centre, Cluny vienuolyne Prancūzijoje, visi mirusieji pradėti minėti lapkričio 2 d. Etnografas Juozas Kudirka spėja, kad Lietuvoje...
Mirusiųjų pasaulis nuo seniausių laikų žmonėms buvo tarsi neįmenama mįslė. Buvo tikima, kad mirusįjį galima atgaivinti, todėl jį laidojo prie židinio, o susirinkusi gimininė bendruomenė jį valgydindavo, girdydavo. Tačiau bėgant laikui, žmonių tikėjimai keitėsi. Ilgą žmonijos laikotarpį imta tikėti, kad žmogui mirštant atsiskiria jo vėlė, kuri gyvena toliau, bendrauja su gyvaisiais ir nuolat juos lanko. Žmogus manė, kad mirusiojo vėlė gyviesiems yra pavojinga, todėl atsirado papročių, magiškų veiksmų, apeigų. Vėlines minėdavo ir mūsų protėviai, būdami dar pagonys. Iš išlikusių rašytinių šaltinių žinome, kad...
Noriu, kad Vėlinės man skelbtų viltį. Tik kas dabar ims ją giedoti? Kas apskritai turi teisę ir galią ją išgiedoti ar iškriokti, ar išdejuoti, išlementi, išmikčioti? Tai progai parinkti Biblijos pasažai, esą vienu mostu nubraukiantys bet kokias dvejones mirusiųjų prisikėlimu ir amžinuoju gyvenimu? Poetų eilutės, besivaideną balti vėlių suoleliai, nepalaužiamas tikrumas, kad ten bus „visai taip, kaip šiame gyvenime“? Šviesus ir lengvas rudeninis klevo lapas, turbūt paties angelo štai atneštas ant mano kompiuterio? Laikinybės ir sykiu amžinatvės pranašas. Bet Vėlinėms dera ir kiti...
Nuo seniausių laikų lietuviai ypatingai gerbdavo mirusiuosius. Manoma, kad mirusiųjų minėjimo apeigos siekia paleolito pabaigą. Jos susijusios su tikėjimu, kad po mirties nuo mirusiojo atsiskyrusi vėlė grįžta į savo gyventą vietą. Tikėta, kad vėlės gali padėti arba pakenkti gyviesiems, todėl, siekiant nukreipti jos blogį ir įgyti palankumo, atsirado papročių, magiškų veiksmų, apeigų. Senovėje buvo paprotys pagerbti mirusiuosius ne tik palaidojus, bet ir per šeimos bei kalendorines šventes. Taip pat manoma, kad lietuviai mirusiuosius paminėdavo dar du kartus per metus – pavasarį ir rudenį....
