Pamiršti meilę

Psichologai naudoja terminą „adrenalininis ilgesys“ – tai reiškia, kad sielvarto ir kančios valandomis dėl sudužusios meilės į žmogaus kraują stipriai priplūsta adrenalino. Greičiausiai jie ir „kankina“ širdį bei sielą. Kitaip tariant, tai – liga, kuri vadinasi „mirštanti meilė“, tačiau jei jos negydysite, ji gali tapti chroniška ir kankins žmogų ne vienerius metus. Kalifornijos universiteto psichologijos specialistai net nustatė laiką, per kurį meilė praeina tarsi savaime. Mokslininkai apskaičiavo: minimalus laikas, kuris turi praeiti skaičiuojant nuo išsiskyrimo momento yra tolygus pusei to laiko, per kurį jūs buvote kartu. Pavyzdžiui, jei jūs negalėjote gyventi vienas be kito penkerius metus, turėtumėte įveikti šią „negalią“ per pustrečių metų. Tuo tarpu britų mokslininkų atlikto tyrimo duomenimis, sielos kančia išsiskyrus su mylimu žmogumi gali tęstis nuo trijų mėnesių iki trejų metų. Nepriklausomai nuo meilės „stažo“. Vienodos tik kančios stadijos. Iš pradžių – psichologinis smūgis, paskui – maištas ir noras susigrąžinti mylimąjį. Dar vėliau žmogui nusvyra rankos ir pasineria į depresiją, kiti – į alkoholį. O linkę į agresyvumą žmonės gali pradėti keršyti. O kai pyktis ir apmaudas praeina, lieka tuščia viltis, kad kada nors viskas pasikeis į gerąją pusę. Kitaip tariant, pavyks sutikti geresnį nei buvęs. Psichologų tvirtinimu, pirmosios meilės apskritai neįmanoma pamiršti. Paprastai šis nepakartojamas jausmas neapleidžia žmonių visą gyvenimą.

Šiandien man liūdna. Mane kankina meilė. Veikiau netikėtas įsimylėjimas. Negaliu susikaupti. Jaučiuosi kaip šešiolikmetis: smarkiai plaka širdis, virpa rankos, džiūsta burna kiekvieną kartą, kai tik ją sutinku. Kaip išgyventi įsimylėjimą? Žinau, kad įsimylėjimas pasibaigia. Tik ilgai po jo kankinuosi. Banalu, tačiau, kai įsimyli, viskas atrodo kitaip: viską geriau užuodžiu, geriau matau, praeiviai gatvėse atrodo gražesni, aš pats vaikštau apimtas keistos euforijos. Nuolat mąstau apie savo įsimylėjimo objektą. Bet nuolat savęs klausiu, ar ji kada nors prisimena mane? Ar aš jai svarbus? Kankindamasis laukiu jos skambučių. Bėda, kai įsimylėjimas yra panašus į vienakryptį eismą: žinai, kad norėdamas apsisukti ir sugrįžti atgal (į ramybės būseną) turi dar gerą puskilometrį nuvažiuoti pirmyn. Važiuoju, nors žinau, kad mano mašina po truputį genda. Ar nusiraminsiu? Ką man daryti? Skambinu savo pažįstamai, kuri garsėja meilės aferomis. Nelaimingais įsimylėjimais, tragiškais atsisveikinimais. Gal ji turi kokių patarimų? Kokia jos patirtis? Inga vis dar nenustoja pasakojusi man apie savo paskutinį vaikiną. Gražų, protingą, tačiau vėjavaikį. Išsiskyrusi su juo gal prieš mėnesį, ji nuolat jį sapnuodavo. Sapnuose vis prašydavo: ‚Pabučiuok mane. Aš žinau, kad mes išsiskirsime. Pabučiuok mane savo sausomis lūpomis. Pabučiuok mane, kad pajusčiau, kam nepriklausau ir ko nežinau. Tikriausiai tau jau nusibodo mano prašymai. Vis tiek. Pabučiuok mane“. Keisti Ingos sapnai kartodavosi.

Jau ruduo. Vis daugiau laiko praleidžiame namuose ir vis dažniau – vieniši. Oficiali statistika rodo, kad meilės ryšiai dažniausiai nutrūksta vasarą, kurortinių romanų ir išsiskyrimų metu. Tačiau vasarą ir ankstyvą rudenį naują draugą nesunku susirasti, o stojus lietaus sezonui – tai kur kas sudėtingiau. Be to, rudeninis liūdesys ir melancholija užgniaužia optimizmą, skatinantį ieškoti mylimo žmogaus. Pradėjus raustis savyje, galima ilgam susirgti depresija ir iki pavasario narplioti savo bendravimo klaidas. Kas buvo – jau praėjo, o ko negalima pataisyti – geriau pamiršti. Dukart į tą pačią upę neįbrisi (žinoma, išimčių gali būti). Todėl vos tik išsiskyrę pasiimkite visus savo daiktus, išskyrus dovanas. Buvusiam partneriui taip pat grąžinkite jo daiktus. Turite sudeginti atsitraukimo tiltus. Kuo greičiau tai padarysite, tuo geriau. Psichologiškai atsigauti dažniausiai reikia nuo dviejų savaičių iki mėnesio (jeigu viską darysite teisingai). Būtina iš tikrųjų pamiršti ankstesnį ryšį. Paieškos laikotarpiu turite pasikeisti patys ir pakeisti jus supantį pasaulį, tapti patrauklesni. Rudens viduryje gera priemonė – intensyvesnis vienpusiškas darbas, kuris sugertų visas neigiamas ir teigiamas emocijas. Po to daugiau laiko skirkite sau ir savo kaip asmenybės raidai. Ilsėkitės, vaikštinėkite, skaitykite knygas ir žiūrėkite linksmus filmus. Visa tai padės užmiršti kadaise mylėtą žmogų. Kančios – individualus dalykas.

KLAUSIMAS: turiu problemą. Išsiskyriau su drauge prieš 3 mėnesius, bet negaliu nustoti apie ją galvojęs. Mano mintys visą dieną bent maža dalele būna su ja. Atsikeliu su mintimis apie ją, dieną turiu veiklos ir koncentruojuosi į ją, bet vis tiek nuolat galvoju apie ex. Einant miegoti mintys apie ją tampa labai stiprios. Ištryniau visus kontaktus, nuotraukas. Realiai mūsų nesieja niekas. Galbūt tai rimta psichologinė problema? Esu netikintis, tačiau girdėjau, kad tikintys žmonės galvoja apie Dievą visą dieną. Nejau padariau ją Dievu? Įsimylėjau protu? Tai prasidėjo po kokio 3 pasimatymo ir nesibaigia iki šiol. Galbūt turiu per mažai valios ją pamiršti? Galbūt galvodamas apie ją, tenkinu kokį liguistą savo poreikį? Tiesiog noriu vėl visą save atiduoti dabartinei veiklai, dabarčiai, o ne būti savo mintimis su ja. ATSAKYMAS: tu išgėrei „Molotovo koteilį“. Jeigu žinai, kas tai yra, tai mane iš karto suprasi. Tavo amžiaus vaikinai beveik kiekvienas yra tai išbandęs. Tai toks sprogstamas mišinys. Mišinio sudėtis: susižavėjimo šviesa, geismo liepsna, švelnumas, dievinimas, trauka, deginantis ilgesys, gręžiantis skausmas, milijonai neištrinamų failų su jos atvaizdu ir nenugalimas noras ją pamatyti, bejėgiškumas ir įsiūtis, juodas nuolankumas ir viltis. Įvyko sprogimas. Tu įsimylėjai. Manau, kad ne tik protu, bet ir siela, ir kūnu. Tave lankančios reakcijos – sveika psichologinė problema ir sveiki poreikiai. Bet skausmingi. Jeigu tiki meile, tai esi dabar savotiškai užsikrėtęs meile.