Naudingi patarimai

Daugelis tėvų išgyvena nerimą, kai praleido bemiegę naktį norėdami nuraminti vaiką. Mamyčių klubas apibendrino keletą patarimų, ką daryti, ko imtis, kai vaikutis vakare nebenori užmigti. Kartais mes niekaip negalime suprasti, kodėl vaikas vidury nakties pabudo, verkia ir nebeužmiega. O jei tai kartojasi kasnakt? Visa šeima pasimetusi – mažylis sumaišė dieną su naktimi, o gal problema kitur? Miegas būtinas ne tik vaikui, bet ir suaugusiems. Atminkite, kad pirmaisiais mėnesiais mažylis didžiąją laiko dalį pramiega, taip pat atminkite, kad naujagimiai užmiega kitaip nei suaugę. Pirmąsias dvidešimt minučių mažylis snūduriuoja ir tik tada ateina gilaus miego fazė. Tad atminkite, kad reikia laiko, kad vaikas nugrimztų į „kietą“ miegą. Būkite kantrūs, ypač naktimis, nes po kiekvieno maitinimo reiks iš naujo migdyti vaikelį. Kai vaikui sukaks šeši mėnesiai, jis naktimis jau gali apsieiti be maitinimo, tačiau dažnai išlieka įprotis prabusti. Pasistenkite nuraminti jį, pamaitinkite kelias naktis, tačiau mažinkite maitinimų trukmę ir dažnumą. Neleiskite mažyliui užmigti su krūtimi burnytėje, nes šiame amžiuje jis jau turi mokytis užmigti pats. Kai tik jis ims snausti, perkelkite į jo lovytę.

Saugos patarimai vaikams: Neik su nepažįstamu žmogumi. Nesėsk į nepažįstamojo automobilį. Nežaisk gatvėje sutemus. Neužsižaisk kieme, kai grįžti iš mokyklos. Jeigu namuose likai vienas, jokiam svetimam ar mažai pažįstamam žmogui neatidaryk durų, kad ir kuo jis prisistatytų. Nesutrik, jei būdamas namuose išgirsi, kad kažkas bando atidaryti laukujas duris. Garsiai paklausk: “Kas ten?”. Jeigu nepažįstamieji vis tiek bando atidaryti duris, iškart skambink telefonu „112″ į policiją ir tiksliai nurodyk adresą, po to, išėjęs į balkoną arba pradaręs langą, šaukis kaimynų, praeivių pagalbos. Nesikviesk į namus nepažįstamų arba mažai pažįstamų vaikų. Nesigirk aplinkiniams, kokių brangių daiktų namuose turi tavo tėvai (vaizdo ar garso magnetofonų, papuošalų, drabužių ir pan.). Į telefono skambučius, kai klausiama, ar yra namuose tavo tėvas ar mama, atsakyk, jog jie dabar užsiėmę, ir paklausk, kam ir kada paskambinti. Į nepažįstamųjų klausimus, ar yra namuose tėvai, geriausia visada atsakyti, kad jie namie. Nereikia gatvėje kalbėtis su neblaiviais žmonėmis, netgi jeigu jie tau ir pažįstami. Neblaivus asmuo dažnai labai pasikeičia, jo poelgiai gali būti žiaurūs ir nenusakomi.

Pirmiausia nustatykite vaikams ribas, po to reikalaukite, kad jų laikytųsi. Vaikai tampa atsakingi už savo elgesį tik tada, kai išsiaiškina, kaip reikia elgtis, o kaip ne. Todėl bet kokioje situacijoje iš anksto aiškiai nuspręskite, ko Jūs norite ir ko nenorite. Riba turi būti nubrėžiama tvirtai: “Šis draudimas yra tikras ir neginčijamas”. Jei vaikas tyčia blogai elgiasi, būkite tvirti ir ryžtingi. Dažnai vaikas aiškiai suvokia, ko nori tėvai, bet užsispiria ir pasirenka nepaklusnumą. Jis taip daro tam, kad įvertintų vyresniųjų autoritetą. Vaikas labai aiškiai parodo, kad nori liautis, būkite išmintingi tėvai, nenuvilkite jo! Tėvų autoritetą griauna savitvardos praradimas (ašaros, šūksniai, bejėgiškumo demonstravimas). Labai svarbu, kad suaugęs nugalėtų tvirtai ir ryžtingai. Pripažinęs tėvų autoritetą, vaikas nustos tyčia blogai elgtis. Atskirkite savivalę nuo vaikiško neatsakingumo. Atsiminkite, kad reikia mechanizmo, kuris apsaugo nesubrendusią vaiko sąmonę nuo rūpesčių ir suaugusiųjų gyvenimo sunkumų. Todėl vaikas dažnai užmiršta, ko iš jo reikalaujama, nesilaiko tvarkos, nesugeba tinkamai saugoti daiktų. Todėl, kai mokote jį gyvenimo išminties, būkite švelnus, valdykitės.Vaiko neatsakingumas – tai ne piktybinis nepaklusnumas. Jis reikalauja daug daugiau kantrybės. Nereikalaukite neįmanomo. Turite įsitikinti, ar vaikas iš tikrųjų gali įvykdyti jūsų reikalavimus. Įvertinkite jo sugebėjimus ir pastangas.

Labai dažnai peržiūrime galybes nuotraukų, kadrų. Paprašiau dviejų fotografuojančių mamyčių – Valerijos ir Laimos – pasidalinti patarimais, kaip fotografuoti vaikus. Taigi įkvepiam ir skaitom, ką jos mums parašė: Pirmas atsistojimas, žingsnelis, pirmoji bedantė šypsena, o po to ir pirmas dantukas… O kur dar pirmas piešinys, tiksliau – jo kūrybos procesas… Nepakartojama! Todėl visai nenuostabu, kad tėveliai, ypač mamos, stengiasi tokias akimirkas užfiksuoti. Dažniausiai – fotoaparatu. Deja, kartais sustabdyta akimirka pati gražiausia lieka tik mamos atmintyje, o fotografija išblėsta, neatspindi to jausmo, kuris tada gaubė žaidžiantį ar siuntantį, važiuojantį dviratuku vaikutį, o dar blogiau – nesimato, net pačio vaiko… Yra kelios paprastos, bet ne prastos gudrybės, kad fotografijos, darytos bet kokiu fotoaparatu, būtų smagesnės, išraiškingesnės. Svarbiausia – nestovėkime, kai fotografuojame vaiką – visad tūptelkime, nusileiskime su fotoaparato objektyvu iki vaikučio akių lygio ar net dar žemiau. Paieškokime įdomesnių fotografavimo kampų, nebijokime pajudėti. Juk juokingiau atrodo, kai fotografuojama atsistojus kojas pražergus pečių lygyje, ištiesus rankas į prieky ir piktai susiraukus, nei tada, kai mama ar tėtis šnekindamas klesteli kartu su mažuoju ant žolės ar kilimo, pabėga su juo, tūpteli – juk tai natūralu ir šilta.

Diena, kai sūnus ar dukra pirmą kartą išleidžiami į vaikų stovyklą, kelionę ar turistinį žygį, sukelia daug jaudulio. Ką pataria psichologai, kaip paruošti vaiką būsimam poilsiui, ką priminti atsisveikinant? Ko gali bijoti vaikas? Baimė pirmiausia susijusi su informacijos stoka: vaikas nežino, kaip jam elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Jis būgštauja, jog gali pasimesti, nerasti bendros kalbos su bendraamžiais, ne ten, kur reikia, išleisti pinigus, susirgti. Visa tai pasąmonėje slypinti baimė dėl asmeninio saugumo. Jeigu siunčiate sūnų ar dukrą į stovyklą tuo metu, kai šeimoje vyksta kas nors itin svarbaus (gimsta dar vienas kūdikis, tėvai rengiasi skirtis ar šeima ką tik išgyveno kieno nors iš artimųjų netektį), vaikas gali pamanyti, kad juo norima atsikratyti, jį gali kamuoti nerimas dėl to, kas gali nutikti jam nesant namuose. Ko gali bijoti tėvai? Tėvai paprastai nerimauja, kad vaikas gali patirti blogų draugų įtaką, pamesti arba sugadinti savo daiktus, kad jis liūdės be namų aplinkos, kad jam bus per sunku laikytis griežtos dienotvarkės ir pan. Tokias mintis skatina ne tik normalus nerimas dėl sūnaus ar dukters gyvybės ir sveikatos, bet ir nesąmoningas troškimas būti reikalingiems ir nepakeičiamiems. Kartais tėvai baiminasi dar ir dėl to, kad vaikui gali patikti būti vienam, be jų globos.

Brangiausias žmogaus turtas – sveikata. Tai kartojame patys sau, apie tai dažnai primena ir medikai. Patys tėvai brangiausiu turtu pavadintų vaikus ir nedvejodami dėl jų sveikatos ir gerovės paaukotų bet ką. Iš tiesų dažnai net nereikia tiek daug aukoti – pakanka domėtis ir išmanyti, ko labiausiai reikia, kad vaikai augtų sveiki ir formuotųsi teisingus įpročius ateičiai. Kiek investuojame į namus, automobilius, galime suskaičiuoti tiksliai. O kiek kainuoja mūsų ir mūsų vaikų sveikata? Investicijų į vaikus nederėtų skaičiuoti tiktai pinigais, drabužiais, daiktais. Kartais net ir labai brangus daiktas pasirodo esąs „bloga“ investicija. Pavyzdžiui, brangus kompiuteris – ar tikrai jis visuomet praplečia vaiko akiratį, suteikia jam naujų žinių? Ko gero, ne. Juk neretai kompiuteris mažiesiems padeda tik išlavinti įvairių kompiuterinių žaidimų įgūdžius, o po metų dar ir priverčia užsidėti akinius. Sveikas, protingas, gerai augantis vaikas – tai investicijų, kurias galima pavadinti nuolatiniu tėvų dėmesiu ir rūpinimusi, rezultatas. Jaukūs namai, tinkama mityba, sveikatos puoselėjimas – reikšmės turi visi materialūs ir nematerialūs dalykai, kuriuos vaikas gauna iš savo tėvų. Pakeisti išaugtus drabužius, batus ar kitus daiktus nesunku, duoti pinigų, kad įsigytų patys – dar paprasčiau. Sunkiausia, tačiau kartu ir svarbiausia – reguliuoti vaiko sveikatai įtakos turinčius veiksnius.

Vaikai – kiekvienos šeimos džiaugsmas, tačiau be auklėjimo ir besikeičiančio požiūrio į juos, taip pat turi keistis ir namų aplinka. Kaip žinia, komfortą ir jaukumą namuose lemia patogūs bei Jūsų poreikius atitinkantys baldai. Patogių bei jų poreikius atitinkančių baldų reikia ir vaikams. Pagrindiniai vaiko kambario baldai yra lova, knygų ir žaislų lentyna bei komoda, arba spinta susidėti rūbams. Vaiko kambarys turi būti gan erdvus, kad vaikas turėtų pakankamai vietos žaisti bei jaustųsi saugus. Saugią aplinką sukursite pasirinkdami aptakių formų arba minkštais kampais vaiko kambario baldus, tuomet susižeidimo rizika bus minimali. Renkantis vaiko kambario baldus, pagrindiniai kriterijai turėtų būti vaiko baldų kokybė ir patvarumas. Jei turite daugiau skirtingo amžiaus vaikų, vertėtų rinktis aukštos kokybės vaiko kambario baldus, nes kokybiškais ir patvariais baldais galės naudotis jaunesni vaikai, pakeitę vyresniuosius. Vaikams patinka šėlti, todėl nekokybiški baldai greit suluš, o tai kainuos Jums papildomas išlaidas. Vaiko kambarys yra pagrindinė vieta, kurioje jis/ji praleidžia didžiąją dalį laiko, t.y. žaidžia, ilsisi, mokosi ir t.t., todėl vaiko kambarys turi būti kuo universalesnis ir tinkantis visoms veikloms. Pirkdami baldus vaiko kambariui pasirūpinkite be yprastų baldų, t.y. lovos, stalo ir spintos, dar ir komoda, daiktadėže ar lentyna. Vaikai turi daug žaislų, todėl siekiant palaikyti tvarką ir užtikrinti saugią aplinką vaiko kambaryje, juos reikia kažkur sudėti.

Tęsiu straipsnių apie patyčias ciklą. Šįkart – dar vienas naudingas leidinys. Jeigu praeitas buvo labiau orientuotas į dirbančius su vaikais, tai šis – į pačius vaikus. TAČIAU visų pirma noriu pabrėžti šito leidinio naudą TĖVAMS. Kadangi ne visi tėvai žino, ką daryti, kai vaikas susiduria su patyčiomis ir tuo labiau nežino, ką būtų galima vaikui patarti, iš tiesų patarčiau įdėmiai perskaityti šį leidinį: galbūt pirmą kartą be vaiko, o antrą kartą su vaiku, aptariant tai, kas perskaityta. Kodėl apie patyčias sunku kalbėti?Jau ne viename mūsų knygelės puslapyje susidūrei su tokiu paskatinimu: „Labai svarbupapasakoti apie patyčias kuriam nors suaugusiajam, kuriuo tu pasitiki, – mamai, tėčiui,mokytojui ar kam nors kitam.“ Svarbu kalbėti apie patyčias ir mes neretai skatiname vaikus ir paauglius dalytis savo išgyvenimais, kylančiais dėl patyčių. Vis dėlto vaikai sunkiai ryžtasi kalbėti apie patyčias, o neretai niekam nepasakoja apie tai, kad kiti vaikai iš jų tyčiojasi. Kai vienoje mokykloje 5–8 klasėse besimokančių vaikų paklausėme: „Ar pasakojate apie patyčias tėvams?“, paaiškėjo, kad tik nedidelė dalis vaikų apie tai kalbasi su savo tėvais –47 proc. penktokų ir tik 8 proc. aštuntokų. O paklausti, ar pasakoja apie patyčias mokytojams,atsakė panašiai. Galbūt tu žinai atsakymą, kodėl vaikai apie patiriamas patyčias nepasakoja suaugusiesiems?

Dažnai tėvams pieniniai dantukai atrodo bereikšmiai – “anksčiau ar vėliau juk vis vien iškris”. Toks paviršutiniškas požiūris labiausiai paliečia vaikus. Taigi esamiems ir būsimiems tėveliams apie mažylių dantų priežiūrą. Kada dygsta pieniniai dantukai? Dažniausiai pirmi pieniniai dantukai pasirodo apie 6 mėnesį (apatiniai kandžiai), o paskutiniai – 2.5 metų (krūminiai). Iš viso vaikas turi 20 pieninių dantukų. Kaip valyti pieninius dantukus? Valyti reikia jau pirmus išdygusius vaiko dantukus. Pradžioje valome dantukus su marle, kadangi vaikas dar nemoka išspjauti dantų pastos. Maždaug nuo 3 metų valome dantukus su dantų pasta, turinčia fluoro, iki 5 metų fluoro kiekis pastoje- 500 ppm. Nuo 5 metų rekomenduojamas fluoro kiekis dantų pastoje – 1000 ppm. Reikia naudoti žirnio dydžio pastos kiekį. Vaikui dantis tėvai turėtų valyti (ar pervalyti, jei vaikas pats valosi) iki tol, kol vaikas išmoksta rašyti (maždaug 7 m.), kadangi manoma, kad tada susiformuoja pakankamai koordinuoti rankos judesiai. Tačiau ir pradėjus vaikui pačiam valytis dantukus, kurį laiką reikia stebėti, ar dantys gerai nuvalomi (tam padeda tabletės, nudažančios apnašą). Nepamirškite vaiko nuvesti profilaktiškai pas odontologą kartą per metus (patariama pradėti vos išdygsta pirmasis dantukas), tai išvengsite gydymo, kai jau skauda.