Egzistuojantis socializmas, demokratinės visuomenės laimei, yra visiškai sveikas ir nėra socialistinis marksistine šio žodžio prasme. Jis pripažįsta, kad privatus kapitalas produktyvesnis, esti tvirta politinio pliuralizmo, laisvų rinkimų ir įstatymų viršenybės atrama. Šis socializmas jau ne ideologinis, bet etinis ir pragmatinis. Jis jau ne demokratinės kultūros priešas, bet esminis jos komponentas. O nacionalizmas išlieka jai priešiškas, nors jo priešiškumas ir nėra toks akivaizdus kaip tas, kuris kadaise atsispindėjo baisiuose Hitlerio nacių, Mussolini fašistų ar Ispanijos frankistų veiduose. Šiandien nacionalizmas jau nėra vientisas, aiškiai dešiniosios...
Mykolo Riomerio tautos samprata susijusi su jo bendra visuomenės koncepcija, apibūdinančia visuomenę kaip socialinių junginių visumą. Kalbėdamas apie tautą kaip valstybės elementą, jis turi galvoje ne pačius žmones, bet tik tų žmonių tam tikrus veiksmus, būtent tuos jų darbus, kuriais jie atlieka savo socialinę funkciją. M. Riomeris teigia, kad pagrindinis terminas "tauta" reiškia valstybės dalyvių masę, tačiau taip pat teigia, kad reikia skirti dvi tautos rūšis: tauta- nationi ir tauta- populus. Tauta- nationi- tai nacionalinė tauta, tam tikras tautinis socialinis junginys, pvz., lietuvių...
Seniai labai seniai, kol dar nebuvo sėslūs, žmonių protėviai galėjo išgyventi tik mažose bendruomenėse, užsiimančiose medžiokle ir rinkimu. Kadangi resursų buvo mažai, į kitas bendruomenes buvo žiūrima su nepasitikėjimu ir priešiškumu - jos buvo konkurentai ir nieko daugiau. Tai reiškia, jog jų - kitų, svetimų klestėjimas beveik užtikrintai reiškė savų mirtį. Tokie buvo laikai, tad norint išgyventi neliko nieko kito kaip prisitaikyti. Gali pasirodyti, jog tokia padėtis buvo tik vienas iš daugelio etapų, kuriuos pergyveno žmonija ir jos protėvai, tačiau tai nebūtų labai...
Prisiprognozavę, prisišnekėję, prisifantazavę, galiausiai prisigąsdinę Lietuvos žmonės suprato: vien aritmetika ir pesimizmas nuo krizės neišgelbės. Kad ir kiek sąskaitininkai šemetos skaičiuos procentus, nuo jų didėjimo realūs skaičiai tiek pat nepaaugs. Kad ir kiek vaipysis Seimo pirmininkas, tauta Prezidentu jo neišrinks. O kultūros ministras, kad ir kiek mėgins dėtis svarbiu ir gerbtinu, greitai supanašės su savo vaidintais personažais ir - svarbiausia - dvasingojo fronto karių nepamaitins. Patys privalome net ir sunkmečiu pasistengti džiaugtis gyvenimu. Ir pasirūpinti savimi bei artimu savo. Žmonija ne kartą pademonstravo...
Dublinas vienas brangiausių miestų pasaulyje. Niujorke, Romoje, Madride ir Berlyne gyventi yra pigiau nei Dubline. Naujausiais skaičiavimais Airijos sostinė brangiausių miestų sąraše pirmą kartą pralenkė Londoną. Todėl visai nenuostabu, kad ypač ekonominio nuosmukio sąlygomis airių pulkai traukia į šiaurinę salos dalį ir „šluoja" parduotuves, kur kainos dėl svaro kurso kritimo (Didžiajai Britanijai priklausančioje Šiaurės Airijos provincijos valiuta - svarai sterlingų) ir dėl mažesnių mokesčių yra gerokai žemesnės nei Airijos Respublikoje. Situacija identiška kaip Lietuvoje, kurios gyventojai masiškai apsipirkinėdami Suvalkuose ir kituose Lenkijos miestuose...
Totalus tautos stebėjimas „iš viršaus" apima vis platesnes visuomeninio ir asmeninio gyvenimo sritis. Prisidengus abstrakčia „kovos prieš terorizmą" sąvoka, stipriai apkarpomos piliečių teisės bei laisvės, o tai nukreipta į vieną vienintelį tikslą - kontroliuoti patriotus bei kitus „sistemos priešus", o sąrašai su politinių kalinių pavardėmis tampa vis ilgesni. Patriotai sodinami į kalėjimus vien už tai, kad bando pasipriešinti šiai oficialiai melagingai propagandai, užtardami Vokietiją objektyvios istorinės tiesos vardan. Štai tokios realijos „pačioje laisviausioje ir demokratiškiausioje" valstybėje per visą Vokietijos istoriją. Tuo pačiu metu...
Užsieniečiai vis labiau ir labiau pastebimi Vokietijos gatvėse. Tokiuose miestuose kaip Berlynas, Frankfurtas, Kelnas ir kituose, jau senokai susidarė ištisi autonomiški rajonai bei kvartalai, kuriuose praktiškai nebeliko etninių vokiečių ir į kuriuos dažnai nedrįsta įžengti netgi policija. Mokyklos, kuriose svetimšalių nuošimtis siekia 90%, jau irgi nėra išimtis. Visur rašo ir kalba apie „80-ies milijonų vokiečių tautą". Anaiptol! Tikrieji skaičiai niekuomet neskelbimai ir „pašvęstųjų" baisiausiai slepiami. Realybė yra tokia, kad maždaug iš buvusios 80-ies milijonų vokiečių tautos tikrųjų vokiečių liko tik apie 60 milijonų,...
