Meilės istorijos

Ar tave nuvyliau? Turėčiau jaustis kalta?..nes mačiau pabaigą, prieš mums pradedant. Taip, aš mačiau, kad buvai apakintas ir žinojau, kad laimėjau. Taigi pasiėmiau, kas mano amžina teise. Nusinešiau tavo sielą į naktį. Tai gali būti pasibaigę, bet tuo nesibaigs. Aš čia dėl tavęs, jei tik tau rūpėtų. Palietei mano širdį, mano sielą. Pakeitei mano gyvenimą ir visus mano tikslus. Meilė akla ir tai žinojau, kai mano širdis buvo apakinta tavęs. Bučiavau tavo lūpas ir laikiau tavo ranką. Dalijausi tavo svajonėmis ir tavo lova… aš pažįstu tavo kvapą. Buvau įpratus prie tavęs. Viso, mylimasis… viso, mano drauge. Tu buvai vienintelis. Buvai man vienintelis. Aš esu svajotoja, bet kai prabundu.. tu negali palaužti mano sielos – tai mano svajonės, kurias pasiimi. Kai judėsi toliau, prisimink mane, prisimink mus ir visa, kas mes buvom. Aš mačiau tave besišypsantį. Neilgai stebėjau bemiegantį. Mes turėjome abejonių, bet dabar jau viskas gerai, prisiekiu, tai tiesa. Viso, mylimasis.. viso, mano drauge. Tu buvai vienintelis. Buvai man vienintelis. Ir vis dar laikau tavo ranką savojoj… kai miegu. Laikui bėgant su tuo susitaikysiu. Viso, mylimasis.

Visko tiek daug nutiko: aš jau buvau save įtikinus, kad tu ne man, bet po to vėl degiau noru tave matyti, degti šokio sūkury su tavim, paskęsti tavo bučiny. Ir vėl kritimas iš dangaus – aš vos neprakeikiau tavęs, tvirtai buvau pasiryžus išplėst tave iš savo širdies, pamiršti viską, kas primintų tave, būti laisva ir nepriklausoma, galinčia būti laiminga su kitu. Bet galiausiai aš supratau, visiškai įsitikinau, jog visos mano viltys, svajonės, visi sielos keliai atveda į vieną vienintelį troškimą – žinoti, jog esu tau reikalinga ir svarbi. Nuo tos akimirkos, kai tave pamačiau, gyvenu kitame pasaulyje, kitoje, jau tavo erdvėje. Visą šį laiką svajoju tik apie tavo artumą, tik apie tavo bučinį. Trokštu tave apkabinti, prisispausti prie tavo degančios krūtinės ir jausti tik tave. Aš dažnai savęs klausiu, ar tai meilė? Tapo aišku tik viena: nei vienas mane glamonėjantis vaikinas neprivertė manęs taip virpėti, nesukėlė viduje tokios audros, tokio jausmingo geismo, kuris, Regis priverstų iškrėsti bet ką. Aš taip seniai tave mačiau. bet visgi nepamiršau, netgi pradėjau prarasti viltį, kad kada nors laikas padės man tave išstumti iš savo minčių… Viskas kas buvo, padėjo man susigaudyti savo jausmuose – suvokti, jog galiu žydėti tik tavo glėby galiu atsiverti ir būti savimi tik su tavim. Net jei niekada nebūsiu su tavim, aš lauksiu tavęs, kad ir kas nutiktų, lauksiu. Lauksiu tos šviesos, to džiaugsmo, kuris su nepaaiškinama jėga pakels nuo žemės paviršiaus… Nes išvysiu tave…

Hm… net nežinau kodėl vėl prisėdau rašyti, kaip kadaise, kai mano jausmai veržte verždavosi iš mano širdutės. Tikriausia dėl tos dainos… Nežinau… gal tiesiog seniai bemąsčiau ką iš tiesų aš dabar jaučiu, ko noriu, apie ką tikrai svajoju. Tiesą pasakius nenorėčiau galvoti apie viską kas buvo. Atrodo, kad tai jau praeitis, ir nebėra nei prasmės, nei noro varstyti jau senokai užtrenktas duris. Bet dabar turbūt ta akimirka, kai tą padaryti reikia. Kartais reikia būti nuoširdžiai net pačiai sau. O aš labai dažnai save apgaudinėju. Suku ratus aplink, bet turbūt žinau, kad turėsiu parašyt nors ką nors apie jį. Bet kas tas jis?… net nebežinau, ar aš jaučiu tokį pat didelį jausmą, kaip kadaise. Ne tai nereiškia, kad viskas dingo, kad tai buvo tik kvailas romantiškas nuotykis! Ne! Tiesiog dabar nebeišdrįsčiau atiduoti visą savo gyvenimą į jo rankas. Aš jau seniai jo nebemačiau. Gyvenau gyvenimą pilną nuostabių įvykių: pilną laimės, ir smulkių nesėkmių, pilną visko, ką gali atnešti kiekviena nauja diena. Užmiršau jį? Nežinau ar įmanoma užmiršti tokius dalykus? Laikas parodys, bet kol kas manau, kad ne… Prisipažinsiu: kad ir kokia laiminga ar nelaiminga jaučiausi, kai jis buvo svarbiausia mano gyvenimo dalis – pasiilgstu to jausmo… to jausmo… Dabar, visa tai prisiminus, aš nieko nesigailiu, aš tiesiog noriu šypsotis prisiminus kiek daug linksmo (ir liūdno) tarp mūsų buvo. O visgi buvo gera… Gyventi be šio jausmo daug liūdniau… bet kurgi dingo šis jausmas?

Ta beribė tuštuma, kurią jaučiu savo širdyje, užtemdė man akis. Tu išėjai… Ir kartu su savimi išsinešei mano gyvenimo džiaugsmą. Liko tik skausmas, ašaros ir nuolat mintyse skambantis žodis “kodėl?”. Ta nežinia, kurioje dabar esu, verčia mane susimąstyti. Aplink tokia klaiki tyla, kad net spengia ausyse. Ar verta buvo aukoti tas dienas, tas nemigo naktis tau? Su kiekvienu žingsniu suprantu, jog visa tai buvo veltui… Veltui tikėjau savo pačios sukurtomis iliuzijomis. Ir vis dėlto kaip gaila. Tau nereikėjo mano juoko, mano iš laimės spindinčių akių ir pagaliau… mano meilės. Tu tiesiog kaip nerūpestingas berniukas visa tai išmainei į laisvę. Taip, tu pasirinkai kitą gyvenimo kelią ir nuoširdžiai linkiu, einant juo, būti laimingam. O kas beliko man? O man teko visus savo jausmus išrauti iš širdies ir paskandinti taip giliai, kad jie nebepajėgtų iškilti, vėl pamačius tave. Dabar suprantu, jog tavo žodžiai, tavo juokas buvo skirti ne man. Netgi tavo bučiniai ir jie… Visa tai turėjo atitekti kitai. Kas rytą aš kėliausi žinodama, kad tu prabudai ne dėl manęs. Žinau, kad tavo gyvenime man vietos nebėra. O aš ir nebesistengsiu nieko pakeisti. Nėra prasmės. Tiesiog aš buvau mažas drugelis, kuris vieną vasaros dieną nutūpė tavo rankose. Tu grožėjaisi jo trapumu ir tik trumpą akimirką ji palaikęs savo delnuose taip lengvai paleidai… Tik nepajutai, kad palaužei drugelio sparnus. Jis nuskrido vis atsigręždamas atgal. Žinai, jo daugiau gali nebepagauti…

Tikriausiai kaip ir visos mokinukės, kažkada buvau paika, linksma, vėjavaikė mergaičiukė. Mokiausi dešimtoje klasėje, džiaugiausi kiekviena gyvenimo akimirka ir stengiausi nepraleisti nė menkiausio šanso būti laiminga. Buvau tokia naivi, tokia nerūpestinga, tokia…… patenkinta gyvenimu. Galėjau be sąžinės priekaištų visiems jiems juokaut: ” Man visi patinkat….. Ir kiekvienas Jūsų man brangiausias!” Bet…vieną savo nerūpestingo mokyklinio gyvenimo dieną, eidama mokyklos koridorium staiga išgirdau žodį…. žodį, kuris pavertė gyvenimą aukštyn kojom… žodį, kuris buvo toks paprastas, bet kartu toks ypatingas…. žodį “labas”. Išvydau akis…. tokias dideles, mėlynas lyg vandenynas, lyg neaprėpiamas dangus. Nieko neatsakiau. Tik praėjau pro šalį. Tačiau jaučiau kaip mano širdis šypsosi. Koridoriuje aidintis triukšmas ir nerūpestingumas tarsi nuplaukė taip toli toli… ir liko tik mano ir tavo susiliejantys žvilgsniai. Nuo tos dienos nė akimirkai nenustojau apie tave galvojusi, tavim gyvenusi, ieškojusi tavo žvilgsnio. Ir kaskart atėjusi į mokyklą rasdavau. Rasdavau tavo šypseną, tavo akis, tavo dėmesį. Nors nė vienas nedrįsom sustot, prakalbėt… tačiau kiekvieną kart prasilenkdami jautėm viens kito šilumą. Taip tęsėsi gan ilgai, tačiau šitas jausmas buvo pats geriausias pasaulyje… atrodo nieko daugiau nereikėjo… tik matyti tave, jausti tavo žvilgsnį. Tačiau vieną nerūpestingą vakarą suskambo telefonas.

Vakaras buvo smagus. Turbūt visiems dvyliktokams patiko. Bet mane neramino tas įvykis, kuris atsitiko gražių išleistuvių vakarą. Aš sėdėjau už stalo ir žiūrėjau į apmaudžiai verkiančią merginą. Tą merginą aš pažinojau – tai Justė iš 12b. Ilgai negalėjau nusėdėti, priėjau prie jos. – Kas tave nuskriaudė? – smalsiai paklausiau. Ji pakėlė galvą, su akyse pilnomis ašaromis. – Koks tavo vardas? – paklausė ji. – Marius, – atsakiau. – Turbūt manęs nesuprasi, bet man bus lengviau, jei aš kam nors papasakosiu. Mes su mama, tėtės aš neturėjau, atsikėlėm į naują butą. Ten aš neturėjau nei draugų, nei draugių. Vieną kartą sėdėjau ant suoliuko prie namų ir skaičiau knygą. Baigusi skaityti, aš jau norėjau eiti, tik staiga pamačiau priešais save stovintį vaikiną. Jis buvo gana simpatiškas. Jis priėjo prie manęs, atsisėdo šalia ir žiūrėdamas man į akis, tarė: – Tavo akys gražios. Buvo matyti, kad manimi susižavėjo. O kas dar?- visiškai nepasimetusi, paklausiau. – Mano vardas Mindaugas, o tavo? Na, manau pirmai pradžiai užteks. Stodamasi pasakiau jam tebestovinčiam prie suoliuko. – Mano vardas Justė. Nuo to laiko nebemačiau, nes su mama buvau išvažiavusi į Palangą. Tačiau naktimis aš jį sapnuodavau. Rugsėjo 1-oji, skubi į mokyklą. – Juste,- staiga išgirdau. Aš žinojau, kad manęs čia niekas nepažįsta, todėl ėjau neatsisukdama. – Juste, palauk,- su šiais žodžiais mane palietė vaikino ranka. Tai buvo jis -Mindaugas. Mes linksmai šnekučiavomės, nuėjom į mokyklą.

Atrodo, kad mažas pasaulis, kuriame gyvenu, bet jame telpa mano svajonės, jausmai, išgyvenimai – visos mano mintys. Dabar aš suvokiau, kokia didžiulė ir nepamatuojama minties galia. Aš galiu jas valdyti, kontroliuoti, jausti ir svarbiausia, jose gyventi. Mintimis aš prisišaukiau savo meilę – tobulą, neišsenkančią ir neapčiuopiamą. Nebūtinai vizualiai apčiuopti – svarbiausia jausti mintimis, kurios sėja širdyje lainius daigelius. Aš juos auginu tobuloj minties erdvėj. Aš juos saugau nuo saldžių pagundų. Savo tobulą meilę vedu į rytdieną, paėmusi už rankutės, kaip mažą vaiką – saugoju nuo blogų minčių, auginu ir puoselėju. Jo niekada nemačiau, nebučiavau jo lūpų, neliečiau kūno, nė karto nepažvelgiau į akis. Aš jį jaučiu visa savo esybe. Jo meilė gyvena manyje, mano minčių pasaulyje. Tikrovė negailestinga – negaliu jo apkabinti, nes mus skiria tūkstančiai kilometrų. Bet jo meilė gyvena mano minčių pasaulyje – tyra, švelni, neišsenkanti… Seimurai, aš tave myliu.

Tu, tik tai tu kaltas dėl šių žodžių, kurie veržiasi iš mano krūtinės dėl vieno pirmadienio istorijos žodžių, kurie manyje pagimdė abejones ir liūdesį. Nejaugi tu tikrai myli mane, tačiau jauti, kad vieną dieną dingsiu iš tavo gyvenimo. Ir vis dėl to drįsti galvoti, kad tai meilė? Ne, tuomet tu manęs nemyli. Nemyli manęs taip, kaip aš myliu tave. Todėl prašau leiski man įrodyti tą meilę. Leiski man nupiešti dangų iš debesų… Leiski man nupiešti tavo veidą tarp linų, kurį aš jau seniai myliu. Leiski man išmarginti savo meilę šviesiausioms spalvom, pasikviesti į širdį tamsiausioms dienom, leiski man mylėti karštai ir tyliai, juk tu jau seniai manyje gimei. Aš myliu tave labiausiai už viską pasauly myliu, tačiau tyliu net už akmenį šaltą labiau tylėdama kenčiu. Atleisk, šie žodžiai skrajoja naktį paslapčia. Nors jie jau senokai gyvena mano širdyje. Niekada nepamiršiu tos dienos, kurią pamiršt būtų tiesiog nuodėmė. Dar vienas ruduo, kai mano širdis žiūri į dvi pašto dėžutes, kurios tiesiog “gaudo” manųjų jausmų laiškus. Stebėdama išsiunčiu daugybę džiaugsmo, laimės bei liūdesio laiškus. Džiaugsmo laiškuose gyvena mano širdutės skrajojimas meilės sparnais, kuriuos suteikei tu. Džiaugiuosi, kad gauni visus mano laiškus ir juos skaitai. Jaučiu, kad tu taip pat man kažką rašai, tik… Man labai liūdna, jog taip ir negaliu suprasti, ką man rašai.

Tą šaltą žiemos dieną jo šypsena mane sušildė… Dabar raminu save, kad tas gilus akių žvilgsnis buvo nuoširdus, kad jo žodžiai, kurie suteikdavo man sparnus, buvo tikri. Tikėti tuo man tiesiog yra būtina. Mano akyse – kiekvienas jo veido bruožas, jo šypsena. Girdžiu tik jo balsą, o lūpose tik jo vardas. Vardas, kurį išgirdus, mane užlieja begalinis ilgesys, skausmas, neišsipildžiusios svajonės, kurių buvo tiek daug ir kurios atrodo jau niekada neišsipildys. Dabar vis klausiu savęs, kada tai nutiko, kur aš padariau klaidą ir praradau jį? O gal jokios klaidos nebuvo? Gal priešingai, ta meilė neturėjusi jokių ribų, tas didelis dėmesys jam tiesiog pabodo ir atitolino jį nuo manęs? Žinau, kad meilė skirta ne vienam žmogui ir mylėti nepriversi. Tiek daug kartų tikinau save, kad viskas, pamiršau jį, pamiršau viską ir bėgdavau į lietų, kad lietus mane atgaivintų ir nuplautų karčias ašaras. Bet vakaro žara vis atnaujindavo tą jausmą. Bet šiandien aš pasiryžau ir tariu: sudie. Meilė, kuri mane pakėlė mane taip aukštai, parbloškė mane. Viliuosi, kad gyvenime dar atrasiu tokių pievų, kur žydi baltos ir gražios ramunės, ir tikiu, kad ir kiek toje pievoje būtų žiedų, vienas žiedas padovanos tą žiedlapį, kuris sakys: myliu tave.

O aš prisiminiau vieną istoriją, kuri ir bus šio laiško pagrindas. Ji nebus nei šmaikšti, nei linksma, nei su laiminga pabaiga. Greičiausiai – tai skaudi meilės istorija, pilna ilgesio, liūdesio ir kančios. Deja, bet taip jau yra: kas mylėjo, tas žino, kad gyvenime yra ir džiaugsmas ir skausmas. Nežinau kiek šita istorija yra tikra, kiek ne, bet skamba ji gana tikroviškai. Buvo šiltas liepos vakaras. Jie ėjo susikibę rankomis. Abiems šypsojosi saulė, ramunės. Tą vakarą jis prisimins visą gyvenimą. Jiems beeinant, mergina nuskynė ramunę ir tyliai sukuždėjo jam: “išbursiu laimę”. Ir ji “būrė”. Jos akys čia nuliūsdavo, čia vėl šypsojosi. Tik ji tylėjo, nieko nesakė, ir tada jis suprato, kad jau išsiskiria. Kad tai yra vienas iš paskutinių vakarų, praleistų drauge. Po to, jis palydėjęs merginą namo, kiek tik turėdamas jėgų bėgo atgal, į tą pievą, kur ji “būrė” jam laimę. Čia jis rado tą patį nuskabytą ramunės žiedą, tuos pačius žiedlapius, kuriuos visai neseniai ji lietė savo rankomis. Ir jisai pasilenkė, nuskynė ramunę, pakėlė prieš save ir skindamas žiedlapius kartojo: myli, nemyli, myli, nemyli. Tuo metu vaikinas labiau už bet ką tikėjo tuo nekaltu ramunės žiedu, lyg jis galėtų nulemti laimę. Tame žiede jis matė jos veidą, jos ramų žvilgsnį ir vis kartojo: myli, nemyli, myli, nemyli?. Staiga jis nuskynė antrą žiedą ir jau daug greičiau traukė žiedlapius: myli, nemyli, myli. nemyli.