Žyma: Meilės istorijos

Niekada nesitikėjau, jog šią vasarą nuvyksiu į Italiją ir ten sutiksiu savo gyvenimo meilę, tačiau svajonės kartais tikrai išsipildo. Ten viskas prasidėjo nuo dviejų savaičių ašarų, nes nemokėjau kalbos, ir neturėjau nė vieno draugo, tačiau kai pirmą kartą išvydau TAVE mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. TU buvai tarsi saulės spinduliukas niūrią vasaros dieną, tarsi pluoštelis šilumos šaltą žiemos vakarą. Su manimi TU visada buvai draugiškas, malonus ir be galo švelnus, o tavo žvilgsnis priversdavo mano širdelę plakti greičiau. Tikrai nemaniau, kad mes tapsime...

Buvo gražu. Žvaigždės ir mėnulis spindėjo tamsiame nakties danguje. Mėnulis stebėjo juos, susėdusius ant suoliuko šalia fontano, kuris net ir naktį tryško vandenimis, o krentančios žvaigždės slapčia pildė jaunuolių galvose vos gimstančias svajas... Jiedu sėdėjo vienas priešais kitą, susikibę rankomis. Jis žaidė jos dailiais pianistės pirštais ir vis stengėsi kažką pasakyti. Ji, pakerėta nakties grožio, nenuleido akių nuo jo, kerinčiai atrodančio mėnulio šviesoje... Tyla. Girdėti tik kaip tiška vandens lašai - tikšt tikšt tikšt... Jis sunėrė josios pirštus su savaisiais, prisiglaudė arčiau ir...

Prasidėjo viskas nuo vienos paprastos trumposios sms žinutės... Jis jai rašė klausinėdamas ką ji veikia, kaip sekasi, ką mėgsta ir pan... Žinučių daugėjo, o jis vis nenorėjo jai prisipažinti kas esąs, jiedu mokėsi toje pačioje mokykloje, tad ji numanė kas jis ir pradėjo spėlioti... Jai bespėliojant jis pasakė kurioje klasėje mokosi, o vėliau aišku ir savo vardą, tačiau visa kita jai taip ir liko paslaptyje... Sms žinutės ji gaudavo vis rečiau, bet vieną dieną ji nutarė išsiaiškinti kiek tik galima daugiau apie slaptą...

Saulė pasislėpė už debesų. Žibintai apšvietė visą parko taką, nubarstytą auksiniais, dar tebekvėpuojančiais lapais. O Ji bėgo. Bėgo taip, kad po jos lengvų žingsnių sušnarėdavo visi žemė palietę lapai. Nesirinkdama, Ji čiupdavo bent kurį ir prisekdavo prie lapų puokštės. Su šypsena ir lengvomis mintimis, kas žingsnį Jos laukdavo Jis. Žavėdamasis, jos mėlynų akių šviesa, spindinčia ugnies paletėje. O Ji dainavo, dainavo sukdamasi tarp lapų gausybės ir neaiškios tylos. Surinkusi visą glėbį lapų, Ji bėgo pas Jį, pusę išmesdama kelyje. Šiltai suspaudęs Ją glėbyje,...

Tu neesi šalia... ir šitie žodžiai niekada Tavęs nepasieks... Bet aš rašau Tau... Kad mano širdyje nebeliktų to skausmo kurį man suteikei Tu... Mano širdis ir vėl liūdna, o ašaros jau rieda iš pavargusių akių... Kas man? Kartoju vis sau... Kas man kodėl niekada negaliu šypsotis?... O mano akis temdo juodos ašaros... Tu nemyli manęs... nemyli manęs taip kaip aš to noriu... Tokia Tavo meilė mane skaudina... Meilė... Aš tikėjau ja... Maniau ji graži, bet ne... Gyvenimas mane privertė susimąstyti ir atverti akis,...

Nežinau, ar įmanoma rasti tokius žodžius, kurie galėtu tiksliai išreikšti žmogaus jausmus, tiksliai apibudinti jo būsena. Abejoju... Nes dažnai kalbant apie tai, viskas atrodo per blanku, ne taip tikslu. Protu, atrodo, visiškai suvokiama, o širdis nenori to suprasti, nenori susitaikyti ir priprasti prie tavęs nebuvimo šalia. Sakai, kad prie visko yra priprantama. Taip, be abejo, žmogus juk prie visko pripranta, prie skausmo ir prie liūdesio taip pat, bet kokia tai kaina... Iš pradžių dvasinis skausmas tampa ir fiziniu, rodos nežinai, kur dingti, ką...

Dar atrodo visai nesenai ėjau jūros krantu... Girdėjau kaip šaltos jūros bangos plauna mano pėdsakus... Ėjau, o tolumoje taip tikėjausi išvysti tave ar bent jau tavo siluetą einantį tolyn... Bet čia nebuvo tavęs, o tik aš ir žuvėdros skraidančios tolumoje... Jos visai kaip ir aš keliavo ten kur kelio galo niekaip negalėjau išvysti, kada jis baigsis? Kada ateis tokia diena kai vėl stipriai priglausi tu mane? Jaučiuosi taip beviltiškai lyg nieko neturėčiau šiam gyvenime... O dar kažkada turėjau tave, tavo plačia šypsena ir...

Praėjusi vasara buvo ypatinga... Ypatinga mūsų meilei... Meilei, kurios jau nebėra... Nesunaikinau nei aš, nei tu jos - ją sunaikino laikas... Laikas be tavęs... Niekas nepadėjo man užmiršti... Bėgdama vis tiek nesugebėdavau neatsigręžti... Eidavau nuleidus galvą, kad nieko nematyčiau, bet akys vis tiek vogčiomis pažvelgdavo į dangų, kad pamatytų žvaigždes, kurios labiausiai primindavo, apie tavas akis... Bet ne vien žvaigždės buvo tokios brangios ir artimos mūsų meilei... Jai buvo brangiausia žiema... Žiema, atnešusi sniegą, kuriame mes žaizdavom lyg maži vaikai, kuriame įsižiebė kibirkštėlė,...

Manau, jau supratote, kad nepasakosiu apie gražią meilę. Kokia ji nuostabi ar ideali... Ne to nebus, bent šįkart... Visa tai ką papasakosiu tai vien dėl to, kad nebegaliu visa to laikyti savyje... Nebegaliu... Lietaus lašai... skubantis žmonės... Ausyse skambanti „Leona Lewis - I Always Love You“ daina... Tą kart pirma karta pasijutau išsiskirianti iš minios... Visi skubėjo, lėkė... Bet tą kart man lietus padėjo... padėjo paslėpti ašaras akyse... Gal dėl to ir ėjau lengvais, lėtais žingsneliais...Tas atstumas nuo namų iki tos vietos kur...

Dovanok gyvenime už tai, kad nemokėjau brangint to, kas išties man yra taip brangu... Tu atėjai ir išėjai, kaip rūkas, ryta prasklaidei ir palikai mane. nenoriu būt ir vėl viena...kiek dar gyvenime kartų teks pamilt ir vėl patirt tą skaudų smūgį? širdis jau netelpa krūtinėj, ji nori lėkt paskui tave... o aš sėdžiu, taip pat kai tu palikai mane, taip ir tebesėdžiu... nenoriu niekur eit, nenoriu nieko matyt ar girdėt... tetrokštu paskęsti ašarų lietuje, kad niekas nematytų kaip grimztu gilyn, kad niekas neatmintų...