Meilės istorijos

Prieš metus buvau kitokia, gal ir šypsojausi aš daug daugiau, tačiau… dabar jau viskas yra kitaip ir yra taip kaip jau yra. Taip aš pirmą kartą pamilau žmogų be kurio man taip liūdna dabar. Tada viskas atrodė idealu. Susidraugavome gan greitai, jau po pirmo susitikimo atrodė, kad mes esame, dievaži, kiek laiko pažįstami. Buvo gera turėti draugą su kuriuo laikas prabėgdavo nejučia. Su juo jausdavausi pati laimingiausia. Aš jam patikau, jis man taip pat. Jis man kalbėjo daug, o aš tikėjau juo, vienas kitu pasitikėjome, leisdavome laiką kartu ir atrodė, kad mūsų nieks NIEKADA neišskirs. Ištirpdavau kai jis mane apkabindavo, pabučiuodavo… ir nepajutau kaip jį įsimylėjau, dienos lėkė, o tarp mūsų vis didėjo aistra. O dabar man atrodo, kad pasaulis padalintas mums į dvi dalis… Kodėl? todėl, kad per mūsų kelią perbėgo juoda katė, mūsų kelyje vis daugėja kliūčių. Lieka nuostabūs prisiminimai, neužmirštamos akimirkos ir nuostabus laikas praleistas su juo. Tos minutės praleistos su juo nepakartojamos. Visada džiaugsiuos, kad jį sutikau, kad aš su juo buvau, ir tiek daug visko patyriau. Aš jam dėkinga už tai, kad su manim praleido visą šitą laiką. Gal reikėjo stipriau kovoti ir nepaleisti jo, reikėjo nepabijoti ištarti tai ką aš jam jaučiau, bet laiko jokiu būdu nebeatsuksi atgal… gal aš dar galiu jį turėti, juk kartais visai nekalta draugystė gali pasisukti visai kitu keliu. Esame draugais, o kas gali pasakyti, kad mes negalime būti pora?

Ruduo. Už lango vis kaskart išvystu tą taip gerai žinomą vaizdą, vaizdą, kurį pamačiusi prisimenu tave. Lietaus maži lašiukai, besikabarojantys ant mano kambario lango, šlapi rudeniniai lapai, nepaliekantys batų ramybėje ir tas drėgnas šaltis, priverčiantis kiekvieną žmogų ieškotis kažko artimo, tos savo antrosios pusės, kad būtų šilčiau. Ieško. Ieškojau ir aš. Nevalingai, bet taip atsitiko. Tikriausiai pasiilgau šilumos. O gal reikėjo jau žmogaus. Nežinau. Tačiau tada pasirodei tu. Toks gražus, stilingas. Pasirodei tada, kai maniau kad nerasiu. Nors ne tu nepasirodei, mus supažindino. Suvedė, bet ne likimas, žmonės, norėję, kad būtume drauge. Už tai turėčiau tikriausiai dėkoti, bet ar dėkoja žmogus, už tai kad po to turi kentėti? Sakysite ne? Klystate nes už bent kelias suteiktas nuostabias akimirkas, kupinas neapsakomo džiaugsmo širdžiai galima dėkoti, nepaisant to, kad po to verkiau, verkiau ir vis save kankinau klausimais: kuo aš prastesne? ko manyje truko?.. Tačiau apie viska iš pradžių…. Lygiai prieš metus, susipažinau su vaikinuku, jaunesniu siek tiek už save. Jis buvo išvaizdus, galantiškas, gerai išauklėtas, turėjo tiesiog viską, ko aš taip ilgai ieškojau. Mūsų pažintis buvo kiek dalykinė, turėjau jam padėti, tačiau visą tai prisimenu, kaip gražias popietes, vakarus su juo. Bendravau daugiau nei su savo geriausiom draugėm, todėl jį puikiai pažinau kaip ir jis mane..

Tiesiog noriu pasakyt, kad myliu. Tokią pilką, kasdienę dieną norisi pasakyt, kad myliu, ir diena dėl to – visai ne pilka. Myliu ir švelnus širdies alsavimas plevendamas mintimis pas Tave nuspalvina kasdienį vaizdą iš vidaus tyliai švytinčiomis spalvomis. Ir kaip aš seniau nematydavau to švytėjimo. Ir kaip galėjau matyti, kai nepažinau Tavęs. Žiūriu į sušalusią žolę, o ji tyliai šypsosi ir laukia, kaip ir medžiai, numetę lapus, kaip ir dangus, lyg apsiniaukęs, bet laukia ir sakytum žino ko. Jie turbūt prisimena, kaip gera vėl atgyti, vėl žaliuoti, žydėti ir šviesti. Man atrodo, kad ir aš, kaip jie – truputį sustiręs, truputį apsiniaukęs, bet prisimenu su kokiu džiaugsmu ir kaip švelniai sprogsta pavasario žiedai. Jaučiu šalia atsikartojančio stebuklo svaiginantį kvapą, rodos prisimenu Tave ir stebiuosi, kad kiekvieną kartą gėlės žydi vis kitaip.

Esu be proto įsimylėjusi ir, atrodo, viskas būtų gerai, bet mano meilė yra be atsako ir, turbūt, niekada nebus kitaip. Bet aš paprasčiausiai negaliu jo pamiršti. Kiekvieną rytą pabundu, galvodama tik apie jį, sapnuoju jį, svajoju apie jį ir gyvenu vien tik dėl jo, nors nėra jokios prasmės. O viskas buvo taip. Aš jau anksčiau jį pažinojau, bet iš arčiau susipažinau, kai pradėjau dirbti. Jis dažnai ateidavo pas mane, abu spręsdavome kryžiažodžius, kalbėdavome ir tiek. Tada dar nieko nepajutau, jis tada man buvo tik eilinis pažįstamas ir tiek. Bet vėliau pradėjau dažniau apie jį galvoti, netgi svajoti, kaip būtų smagu kartu pasivaikščioti ir pabendrauti. Nors dabar jį vis rečiau matau, tiksliau kiekvieną dieną matau iš tolo, bet vis tiek pamiršti negaliu. Draugė man pataria jam pasakyti visą teisybę, bet labai bijau, kad jis iš manęs tik pasijuoks, ir dar visiems papasakos, kad atsirado kažkokia, kuri įsižiūrėjo mane. Paprasčiausiai aš negaliu gyventi negalvodama apie jį , aš skambinu jam kiekvieną dieną, išgirstu jo balsą ir padedu ragelį, nežinau, gal jis ir įtaria, kas jam skambina. Kažkada aš su juo kalbėjau ir prašiau, kad man paskambintų. Ir sulaukiau jo skambučio, aš jam bandžiau užsiminti, kad man patinka, kviečiau į svečius, paprasčiausiai paklausiau, kaip jam atrodo, dėl ko norėjau, kad jis paskambintų. Bet jis turbūt nieko nesuprato. Noriu kažką keisti, noriu jam pasakyti tiesą, gal ir man tada būtų lengviau, bet nesirįžtu ir dėl to, kad jis turi merginą.

Vieną dieną man nusišypsojo laimė, atitrūkti nuo visų darbų ir rūpesčių išvažiavau atostogauti į Palangą. Nieko nėra maloniau nei dienas ir vakarus praleisti prie jūros. Vakare su draugėmis nuėjome į diskoteką. Man patiko ten buvęs vaikinas, su kuriuo visą vakarą šokau. Tačiau namo eiti nutariau viena. Ėjau plačiomis gatvėmis, šiltas vėjas glostė mano kojas, kilnojo mano trumpą sijonėlį. Išgirdusi jūros ošimą, neišvėriau ir nuėjau prie jūros. Stovėdama ant tilto ir žvelgdama į mėlynuosius tolius svajojau apie kažką nerealaus. Jaučiau, kaip kažkoks vaikinas artinasi prie manęs. Aš norėjau pabėgti, bet švelnios rankos apglėbė mano pečius ir tyliai jis tarė: – Mieloji, jau visą vakarą tu mane vilioji savo gražia šypsena. Išgirdusi skardų balsą, atsigręžusi pamačiau Audrių. Su juo buvau susipažinusi diskotekoje. Audriaus akys buvo aistringai įsmeigtos į mane. Aš nuleidau akis. Staiga pajutau jo lūpas, jis bučiavo mano rankas. Nesusivaldžiau ir atstūmiau jį. Kitą vakarą susitarėme susitikti toje pačioje vietoje. Mane sužavėjo Audriaus didelės rudos akys, juodi trumpi plaukai, platūs pečiai ir kerinti šypsena. Nuo to vakaro visą laiką praleisdavome kartu. Važiuodavome į restoranus, diskotekas, piknikus prie jūros. Per visus keturis mėnesius sužinojome viską apie vienas kitą, visus trūkumus, paslaptis. Neturėjau nieko brangesnio už Audrių, jį sapnuodavau kiekvieną naktį. Užsisvajodavau ir tarsi pajusdavau, kaip į mane žvelgia jo didelės rudos akys.

Mažame, jaukiame kambarėlyje skambėjo rami melodij. Aplink mus gaubė tamsūs langai. Tik aukštai danguje buvo matyti, ryškiai šviečiantis mėnulis. Jis ly būtų žiūrėjęs į mus. Mes buvo me paskendę žvakių šviesoje. Ji tai labiau švytėjo, tai prigesdavo, o mus tik dar labiau ramino. Sėdėjome ant minkštos lovos; savo rankomis buvau apkabinęs Ją. Ji prisiglaudė prie mano krūtinės, tarsi mažas, meilus kačiukas. Glosčiau jai galvą, pirštais braukiau per jos rudus plaukus. Jie buvo tokie švelnūs. Negalėjau sustoti lietęs jos švelnius skruostus, mažą nosytę. Padėjęs galvą ant jos pečių ir susiglaudę veidais prisiminėm vakarą, kada dovanojau mažą širdutę, kurios vieną dalį dovanojau jai, o kitą atiteko man. Tai buvo amžinos draugystės širdis. Paskendome ežero vėsoje. Mūsų žvilgsniai susitiko. Kažkur dingo ir žodžiai. Dar akimirka ir mūsų lūpos susiliejo. Lūpos, jos tiesiog žaiste žaidė. Bučinys jis buvo toks saldus. Tada tik galvojau, kad tas lekiantis, negailestingas laikas sustotų. Staiga grįžome į mus supusį pasaulį, paskendome žvakių šviesoje. Neapsakomai buvo gera laikyti apkabintą savo iširdelę. Norėjosi tik viena – ilgai ilgai pasilikti su ja. Ji troško to paties ištarusi “angėlėli, aš taip pat tave myliu”. Deganti žvakė, tyliai sklindanti rami melodija, lūpų saldus žaidimas ir dvi įsimylėjusios sielos.
Bėdo laikas ir mums reikėjo išsiskirti. Tas negaislestingas atstumas mus išskyrė. Bet trumpam.

Žiūriu į lėtai besileidžiančią saulę ir jos auksiniuose spinduliuose regiu mano kūną draskančią raudą. Norėčiau drauge su ja pasinerti į jūros gelmes ir daugiau niekada nebejausti skausmo ir nežinomybės, tos beprotiškai nepakeliamos vienatvės ir beprasmybės jausmo. Norėčiau, kad ateinanti naktis išsklaidytų neišsipildžiusių svajonių debesį, norėčiau, kad jis pagaliau plyštų ir visos jame pasislėpusios svajonės išbyrėtų, išsisklaidytų ir daugiau niekada manęs nebekankintų. Kaip gaila, kad jos neišėjo drauge su Tavimi, o pasiliko ir tarsi kirminas mane graužia kiekvieną kartą, kai tik žiūriu į kylančią saulę, lyjantį lietų, pasirodant pirmosioms žvaigždėms, visa tai man primena Tave, Tavo nuostabias žalias akis, kerinčią šypseną, švelnius bučinius, karštą alsavimą ir tyliai ištartus žodžius “noriu būti šalia tavęs dabar ir visada”. Och, kad viską būtų galima pamiršti, išplėšti kaip knygos lapą ir išmesti, bet tai neįmanoma, nes viską užmiršti taip staiga, per daug sunku ir skaudu. Bet argi verta dar Tave prisiminti, galvoti apie Tave ir kankintis? Kiek dar laiko reikės, kad viskas pagaliau baigtųsi? Kiek dar rinksiu kaip trupinius Tavo pasakytus žodžius ir lipdysiu vientisą rišlų paaiškinimą dėl ko mane palikai? Ar taip ir nesužinosiu, kodėl turėjau taip ilgai kentėti? Kiek dar laiko guosiu save, kad Tu taip pasielgei tik todėl kad buvau Tau per daug gera, nors iš tikrųjų nemylėjai manęs visiškai… Argi buvo lengva taip viską imti staiga ir užmiršti, taip tarsi nieko nebuvo?

Lietus. Tūkstančiai mažų lašelių atsitrenkia į šaltą žemę. Ir išnyksta… Niekas jų neprisimins, ne visus pastebėjai ir tu. Ne visus net ir labai norėdamas pastebėtum. Tūkstančiai atskirų pasaulių išnyksta tau nė nespėjus suprasti, kad jie išvis egzistuoja… Ašaros. Kaip ir lietus. Tik jos sūrios. Bet juk ir jos – tai tūkstančiai mažų pasaulių: džiaugsmo, skausmo, nevilties… Juk lyja kiekvieno mūsų širdyje. Dideliais, sūriais ir sunkiais lašais. Jie rieda, atsitrenkia, dūžta ir paberia mln. aštrių šukių, kurios sminga į tavo sielą taip skaudžiai, kad nejučia viskas ištrykšta ir prasiveržia į išorę… Bet prasiveržia retai. Juk mes pripratę viską slėpti. Ir tai ne visada tu tai supranti, net tą akimirką, kai labiausiai tavęs reikia šalia… Ne viskas vien žodžiais pasakoma… Rašau SMS į orą. Žiūriu į dangų ir noriu verkt. Aš verkiu kai labai tavęs noriu. Man skauda, kad tu ne čia.
Tai kaip filme. …būtų kitaip jei tu būtum, pavyzdžiui, miręs, ir aš verkčiau norėdama, kad būtum šalia. Juk žinočiau, kad taip niekada nebus, todėl tas skausmas būtų nepakenčiamai blogas. Štai kur skirtumas. Man sunku kvėpuot. Iš meilės plyšta plaučiai. Ir kas sugalvojo, kad mylima širdimi? Kvailystė. Mylima plaučiais. Įkvepiu ir krūtinė prisipildo paralyžuojančio jausmo… Myliu iš visų plaučių. Ieškau tavęs pravažiuojančiuose taxi, praeivių veiduose, reklamų stenduose.
Mintyse bučiuoju tavo pilvą. Liečiu kaklą.

Rodos, tai tik eilinis vasaros vakaras… vakaras, kuris lyg ir turetu niekuo nesiskirti nuo kitu, bet, deja, skiriasi… Šįvakar jaučiuosi kaip niekad vieniša. ne todėl, kad sėdžiu namuose viena, bet todėl, kad jaučiu kažkokią tuštumą viduje. Sėdžiu balkone ir žiūriu pro langą, tik vaizdą matau kiek kitokį nė visada. Ką matau? Beribe tolumą, tolumą į kurią žiūrint užplūsta įvairiausios mintys. Mintys, kurios dar labaiu suspaudžia širdį, sujaukia jausmus ir priverčia labiau susimąstyti. Apie ka? Apie tai kas yra meilė? Kas tai per jausma, kam jo riekia? Galėčiau klausti ir klausti panašių klausimų, bet juk žinau, kad į juos man niekas nesugebės atsakyti ir jie taip ir teliks retoriniai… Niekas negali, nes meilė yra kažkas nepaaiškinamo ir paslaptingo. Kartais tai atrodo taip artima ir šilta, bet kartais virsta ledu ir atrodo taip tolima… Apibūdinti žodį “meilė” tiesiog neįmanoma. Tam neužtektų net visų gražiauisų pasaulyje žodžių. Jei norėtume pavaizduoti meilę ant popieriaus lapo, neužtektų nė vieno dailininko spalvų paletės. Juk tai neapsakoma ir nepavaizduojama… Tas jausmas stipresnis už mus pačius, jis yra visagalis ir mus valdo. Kad ir kaip keistai skamba, tai yra tiesa. Bet kartais vis dėlto atsitinka tai, ko labiausiai nenorime ir bijome. Kartais meilė tiesiog ima slysti mums iš rankų. Ir tai dažniausiai atsitinka tada, kai, rodos, tiek mažai trūksta iki išsvajotos laimės. Kai trūksta žmogaus, kuris priverstų suspurdėti širdį, tada jauti didžiulę tuštumą.

Dar visai neseniai tikėjau žodžiu, tikėjau priesaika, tikėjau žmogumi. Dar visai neseniai žmogaus akyse mačiau viltį, mačiau ugnelę. Šiandien nebematau ir netikiu niekuo. Ne, ne todėl, jog būčiau apakusi ar visiškai nusivylusi gyvenimu. Žinoma jis nėra proporcingas laimei, bet nusivylimo neužtenka, kad nebetikėčiau ir nematyčiau. Kas atsitiko? Blogiausia, kad neatsitiko nieko. Visai neseniai dalyvavau meninio skaitymo konkurse. Viena mano darugė sakė eilėraštį apie žmogų, kuris šypsosi gatvėje. Įsivaizduokit: stovi ir šypsosi. Pabandykit ir jūs, be galo gera. Tačiau ir tas eilėraštis baigėsi tuo, kad visi nustojo šypsotis. O, kad taip būtų tik eilėraštyje. Grįždama tąkart namo bandžiau atrasti nors vieną žmogelį, kurio lūpų kampučiai nors šiek tiek šypsotųsi. Prisipažinsiu atvirai – nepavyko. Aš mielai sutikčiau, artėjant tokiai nuostabiai šventei, būti pirmoji, kuri džiugintų žmones vien nuoširdžia šypsena. Bet patys pagalvokit, kaip į mane žiūrėtų tie, kurie pyksta ant gyvenimo. Greitai būčiau įvertinta ir ant kaktos turėčiau etiketę su dideliu užrašu: BEPROTĖ. Kai tai suprantu galėčiau skradžiai žemę prasmegti ir tokiomis akimirkomis puolu į neviltį. KIEK MAŽAI MŪSŲ ŽEMĖJE MEILĖS šaukiu į naktį. Negi niekas negali manęs suprasti? O aš juk noriu šypsotis, tiek nedaug tik šypsotis. Pavydit? Ateikit išmokysiu ir Jus. Atrodo taip ir galėčiau baigti šį savo laiškelį, bet nenoriu. Kadangi mano širdis kupina meilės, o mano lūpose nerimastinagi žaidžia šypsena.