Meilės istorijos

Koks gražus vakaras, žvaigždutės spindi danguje, o mano mažoje širdelėje liepsnoja meilė. Aš jį pažinojau jau metus. Jis man truputį patiko. Vakarais ir naktimis galvodavau apie jį, taip norėjau užkariauti jo mažą, virpančią širdelę. Štai vieną ramų ir žvaigždėtą vakarą jis pakvietė mane į kavinę. Tada maniau, kad mano širdis iš džiaugsmo iššoks iš krūtinės. Kai grįžtant jis mane prispaudė prie savęs, galvojau, kad ištirpsiu, kaip ledas delne. Pabučiavo mane taip meiliai, tiesiog neapsakomai nuostabiai. Tą vakarą jis man pasiūlė savo širdį. Jis toks gražus: jo plaukai juodi, kaip velniuko, akys – kaip dangaus kamuoliukai ir blakstienos – kaip lėlytės barbės! Jis žavus ir išmintingas. Sako: “Kartais gyvenimas liepia net geriausius draugus išskirti, bet man niekas negali liepti tave pamiršt ir mylėti…” Taip jo pasiilgstu… Švelnių glamonių, deginančių bučinių. Užtenka tik rankos prisilietimo, ir aš trokštu jo, kaip išdžiūvęs šaltinis trokšta vandens. Aš myliu tave, kaip paukštis myli erdvę, širdis spurda iš džiaugsmo, kaip tekančio vandens čiurlenimas, žinodama, kad tu būsi su manimi amžinai…

Mano saulute, taip tave vadinu, kadangi tu švietei ir spinduliavai iš toli ir negalėjai neatkreipti į save dėmesio. O gal tą šviesą ir šilumą jaučiau tik aš? Tas vakaras nieko nežadėjo. Paskutinį vakarą svečiavausi pas seserį. Mes išėjome į parduotuvę. Sesers vyras užėjo, o mes pasilikome lauke. Kaip tik tuo metu išėjai tu. Pradėjome kalbėti. Tu pasiūlei likusią vakaro dalį praleisti kartu. Tavo žavesiui atsispirti buvo neįmanoma. Laikas praleistas su tavimi buvo nepakartojamas. Aš netikėjau, kad galima taip susižavėti žmogumi. Vakaras praėjo kaip sapne. Laimei tas sapnas buvo tikras, tik labai trumpas. Kodėl mes bejėgiai sustabdyti laiką tuomet, kai to labiausia nori? Saulute mano, koks esi švelnus ir šiltas. Dar ir dabar jaučiu tavo šilumą, alsavimą ir bučinius, kurie vedė iš proto. Atsisveikindami padėkojome vienas kitam už nuostabų vakarą, nieko neklausinėjome vienas apie kitą, nieko nežadėjome vienas kitam. Giliai širdyje dėkoju likimui, kad mes susitikome.

Skausmas vien tik skausmas mano širdyje.. kodėl man? kodėl mano širdyje? O juk buvo taip gera, beprotiškai gera mums kartu! Iki šiol negaliu suprasti kodėl taip nutiko.. dar vakar man kartojai, kad myli, kad negali be manęs gyventi, o štai ėmei vieną dieną ir išėjai. Išėjai nieko nesakydamas, net neatsigręždamas tolai nuo manęs.. mano akyse kaupėsi ašaros, o tu net nekreipei į tai dėmesio, tiesiog ėjai šalin. Galbūt tavęs už durų laukė kita, geresnė, gražesnė už mane? Gal būt. Juk laikai keičias, keičias ir jausmai. Suprasčiau viską, jei būtum man pasipasakojęs, išdėstęs visą savo širdgėlą, savo mintis.. bet tu tiesiog išėjai. Argi galima taip pasielgti su žmogumi, kurį kažkada mylėjai? Bent jau taip sakei, o gal ir tai buvo melas? Nebežinau kuo tikėti. Tavimi pasitikėti vargu jau ar galėsiu. Išėjai amžinai ir noriu kad išeitum iš mano širdies. Noriu tave išbraukt iš savo minčių, bet negaliu taip greitai pamiršti visko, kas mus siejo. Per daug tau savęs atidaviau, per daug į tave sudėjau vilčių, todėl be galo sunku dabar gyventi be tavęs. Kodėl taip padarei? Kodėl..?

Kodėl tik kai prarandi negrįžtamai, supranti, kokia vertybę turėjai…. Kodėl jaučiuosi kalta už tai ko nepadariau?…. Kodėl taip širdis verkia prisiminus tavo šypseną, kuri niekada man jau nesišypsos….. Kasdien akys prisipildo ašarų tave prisiminus, kasdien suvirpu, vos tik išgirstu tavo vardą, ta troškimą besiveržiantį iš kūno, ta nuostabi akimirka kurios jau niekada nebus. Telik tik šaltas kvapas, menantis neblėstantį prisiminimą…. Niekada jau nebus tokio kaip tu! Bet tu žinok, kad visada tavęs lauksiu, visada mylėsiu, visada tu jausi mano šilumą, mano palaikymą kai tau bus sunku….. Ne – neleisiu tau mane pamiršti, nenoriu kad mane pamirštum! Perdaug sudėjau į tave vilčių, per daug tikėjausi, svajojau, dabar už savo naivumą kenčiu labai skaudžiai…. Sugrįžk meldžiu!!! Man sunku be tavęs,…. echhh man tikrai labai sunku….

Alkanas žvilgsnis klaidžiojo, lakstė, vijosi žuvėdrų klyksmą. Žuvėdros grįžtelėjo, sumosavo atsisveikinimui ir, laužydamos prieš vėją sparnus, išskubėjo. Nutrūktgalvis vėjo gūsis pribėgęs pašiaušė mano plaukus, bet nesulaukęs atsakymo į glamonę lyg susigėdęs ūktelėjo ir nusivijo smiltinę. Aš likau nejudėdama, tartum sumažėjus po sunkia našta. Ne, aš nebeverkiau, aš žinojau, ką reiškia žodis: “prarasti”…Neliko to kažko šaukiamo. Alkanos, godžios ugnelės pasislėpė. Pasiliko tik nebylus klausimas, žvelgiantis į save. Taip, aš palaidais plaukais, mąsliom akim, sustingusios undinės pozoj stovėjau ilgai. Aprimo jau ir vėjas. Saulė besivydama horizontą ruošėsi jūros valtelėn. Jau įsėdo, plaukia, siunčia paskutinius spindulius – ne kaitrius, bet palaiminančius. Keletas spindulių nurausvino mano veidą, įdėmiai pažvelgė į mėlynuosius ežerėliu, kuriuose pynėsi ir skausmas, ir viltis, ir abejonė. Staiga aš kaip sulytas kačiukas suvirpėjau, nusipurčiau slegiantį rūką, lūpos susidėjo į ryžtingą šypseną. Dar kartą pažvelgus į besisupančią tinklų patalan jūrą nuskubėjau sušvitusio miesto link. Skubiai žengdama, deganti dar niekad nepatirtų jausmų liepsna, vis veržiausi pirmyn, bijodama pamesti tą brangenybę, kurios svorį taip netikėtai pajutau. Aš suprantu, kad vieno žmogaus išdavystė ar baisus nusivylimas negali užnuodyti viso gyvenimo.

Man šiandien liūdna… labai liūdna. Neseniai paskambino draugas ir pranešė, kad autoavarijoje žuvo geras mano bičiulis Linas. Tas gražus vaikinukas, kuriam aš susukau galvą. Jo jau nebėra, sunku tuo net patikėti. Nuolat besišypsantis, linksmas, sportiškas, neapsakomo grožio. Gaila, kad taip atsitiko. Prisimenu paskutines akimirkas praleistas kartu. O juk mes planavome dar kitą savaitgalį susitikti. Prisimenu, kaip Paulius pasakojo, kad su manimi praleistas savaitgalis jam be galo patiko. Jis sugebėjo mane sužavėti, suteikti mano gyvenimui šviesos. Tiek dar turėjome daug visko kartu nuveikti, bet…. Bičiuli, aš tavęs labai pasiilgau, kad ir kur tu dabar esi, tikiuosi esi laimingas.

Aš labai laukiu tavo laiško. To laiško, kuris išblaško visas blogas nuotaikas, kuris priverčia mane plačiai šypsotis, kurį perskaičius aš vaikštau tarsi “ant sparnų”. Kasdien varstau pašto dėžutės dureles tikėdamasi, ten pamatyti jį. Na kodėl tu taip ilgai nerašai? Pasiilgau tavo šmaikščių juokelių, tavo pasakojimų apie tavo gyvenimą. Juokinga, aš tavęs net nepažįstu, o skaitydama tavo laiškus jaučiu lyg bendraučiau su senu bičiuliu. Su tavimi galiu kalbėti atvirai ir apie viską, ir man taip patinka. Realybėje nežinau ar išdrįsčiau taip atvirai apie viską pasakoti, juo labiau nepažįstamam žmogui. Bet tu man neesi svetimas. Noriu pažinti tave labiau, noriu išgirsti tavo balsą, pamatyti tavo žvilgančias akis, kurios dabar žiūri į mane tik iš tavo atsiųstos nuotraukos. Nuolat galvoju tik apie tave. Net bendraudama su draugais galvoju apie tave. Nejaugi aš įsimylėjau? Nejau įmanoma įsimylėti žmogų, kurį pažįsti tik iš laiškų? Žinau kad tu jauti kažką panašaus, tai atsispindi tavo laiškuose. Būčiau labai laiminga jei šis nuostabus jausmas būtų abipusis. Tad laukiu tavo laiško. Laukiu, kol mintimis ateisi pas mane…

Dažnai noriu tau ką nors parašyti, bet vis neprisiruošiu. O kai štai, dabar, pasiėmiau lapą ir tušinuką, rodos, visos mintys dingo 🙁 Bet turbūt labiau už viską dabar noriu tau padėkoti… Ačiū, kad įsileidai mane į savo gyvenimą… Ačiū, kad į mano gyvenimą įnešei džiaugsmo… Ačiū, kad suteikei man progą statyti svajonių pilis, kokių dar niekad nestačiau… Ačiū, kad prisimeni mane ir kad mano telefono ekrane nuolat pasirodydavo tavo vardas… Ačiū, kad mylėjai mane taip, kaip dar niekas manęs nemylėjo… Ačiū už žinutes, kurias skaitydavau su šypsena ir smarkiai plakančia širdimi… Ačiū, kad pasitiki manimi ir atskleidei savo paslaptį… Ačiū už kantrumą ir supratingumą, kai esu blogos nuotaikos… Ačiū už paprastumą ir nuoširdumą, kurio dabar taip dažnai trūksta šiame gyvenime… Ačiū už paskatinimus, kad geriau mokyčiaus ir kitais metais įstočiau Vilniuje… Ačiū už apkabinimus ir bučinius, kurių man taip trūksta… Ačiū, kad nematai mano trūkumų, nors jų ir yra, nes idealių žmonių nebūna… Ačiū, kad žadėjai manęs laukti tiek, kiek reikės… Ačiū už laiškus, kuriuos taip gera skaityti ranka parašytus, o ne kompiuterio ekrane… Ačiū už spalvotus, gražius, šiltus ir jaudinančius sapnus su tavimi, iš kurių taip nesinorėdavo pabusti… Ačiū, kad norėjai kartu pažiūrėti mano mėgstamiausią filmą “Vėjavaikė”, tik gal tau to jau nebesinori… Ačiū, kad buvai pasiryžęs kartu pakeliauti po Europą, o gal dar taip ir bus… Ačiū, kad visad norėjai padaryti mane laimingą…

Esu be galo jam dėkinga, kad tą vakarą kai viskas prasidėjo, ką dabar vadiname meile, tada jis sulaikė mane šalia savęs, kad nepaleido iš šilto ir rūpestingo savo glėbio, kad neleido išeiti, nors tada buvau tik pakeleivis jo gyvenime. Nuo tada viskas ir prasidėjo, atėjo lauktasis savaitgalis, kuriam buvau prižadėjusi jam masažą, gal tai ir menkniekis. Bet kai kas rytą pasveikindavo su nauja diena, o einant miegoti palinkėdavo saldžių sapnų, tapo mano minčių savininku, pamažu pavergė ir širdele. Kiekvienoje iš jo gautoje žinutėje jaučiau šilumą ir pasiilgimą. Bet ne viskas yra taip gražu… Buvimas su juo, buvo priežastis, kuri išskyrė draugystę, tai nebuvo šiaip draugystė, buvome neišskiriamos draugės. Vienos pradėtą sakinį tiksliai galėjo užbaigti kita, ji buvo mano gyvenimo švieselė, ji visur mane lydėjo, visada man patarė ir mane suprato. Man buvo tiesiog gera su ja, kalbėtis galėdavome ištisą naktį ir niekada nepritrūkdavo žodžiu, visos temos buvo bendros, mūsų net ir vaikystė buvo panaši, nors buvo ir kuo skyrėmės, buvo kelių metu skirtumas, keletas minčių nesutapimų, bet visada rasdavome bendrų interesų. Viena už kitą visada pastovėdavome, visada viena kitą užtardavome, bet pasakydavome ir klaidas, kurių neišvengiamai darėme. Kalbu apie skirtingus žmonės, bet tai labai susiję. Ji ilgai myli tą, kurį mylimuoju dabar vadinu aš.

Dar viena liūdna ir beprasmė diena. Gabrielė atsikvėpė. “Taip pasiilgau gyvenimo… Nors ką aš čia kalbu – aš jį turiu. Visas mano gyvenimas – Kamilė”. Nuo tada, kai gimė dukrelė, merginai teko daug ištverti. Šeimos, draugų – visų aplinkinių reakciją į vienišą motiną. O kodėl ji vieniša? Gyvenimas taip norėjo. Dukrelės tėtis išėjo taip ir nesužinojęs, kad sukūrė stebuklą. Tos dienos buvo baisiausios Gabrielės gyvenime. Vieną dieną ji tiesiog išgirdo, kad jo nebėra ir nepatikėjo tuo. Nepatikėjo, kad likimas gali iš jos taip pasišaipyti, kad gali taip kankinti… O ji beveik tikėjosi, kad pagaliau bus laiminga… Ne, jiedu nemylėjo taip, kad negalėtų vienas be kito gyventi. Net nėra vienas kitam sakę to žodžio “meilė”. Tiesiog būdavo kartu ir tada viskas atrodydavo paprasta bei aišku. Jie buvo jauni, nieko kito ir nereikėjo tikėtis. Viskas buvo nesudėtinga ir menkos studentiško gyvenimo problemos negalėjo gadinti viso gyvenimo. Dabar ji žino, kad tos dienos buvo gražiausios, nors kartais atrodydavo lyg didžiausias košmaras. Nuolatiniai vakarėliai, bemiegės naktys, o ryte – paskaitos. Po to vėl laikas kartu. Nevisad draugiški juokai, keisti komentarai, atrodė, kad nieko nebus, o judviejų santykiai tiesiog neįmanomi. Abu turėjo antrąsias puses. Bet kai vieną dieną Gabrielė sužinojo, kad Jis paliko draugę, apsidžiaugė. Dabar Jis galės būti mano – pagaliau. Deja… Likimas kartais mėgsta pajuokauti.