Meilės istorijos

Taip norėčiau, kad kas nors nuoširdžiai man pasakytų – myliu. Taip norėčiau, kad kažkas būtų šalia. taip norėčiau kažką apkabinti, prisiglausti. Aš taip norėčiau mylėti ir būti mylima. Tačiau, galbūt, meilė – tai tik iliuzija, galbūt, jos iš viso nėra, galbūt, kažkas ją išgalvojo, kad būtų kuo tikėti, kad žmonės nesijaustų vieniši. Meilė – tą stebuklingą žodelį kartoja kiekvienas. Myliu – kažkada kartojau ir aš. Aš nežinau, ar tai tikrai buvo meilė. Galbūt, tik prisirišimas, susižavėjimas, noras, kažką mylėti, galbūt, aš tik norėjau patirti tai, apie ką visi kalba. O galbūt, aš iš tikro mylėjau. Myliu – sakydavo man ir aš tuo tikėjau, supratau, kad tai buvo tik melas. Aš gyvenau, lyg pasakoje, viskas atrodė taip paprasta ir žavu, aš buvau kaip princesė, nuostabioje pilyje. Bet, deja, vieną dieną pilis ėmė griūti, ji griuvo, o aš stovėjau ir žiūrėjau nežinodama, ką daryti, man buvo beprotiškai skaudu, pro ašaras aš nebemačiau nieko. Sakoma, kad laikas užgydo ir didžiausias žaizdas, taip teisybė, tačiau kodėl neužsimenama, kad vis tiek lieka didelis randas, kurio niekas, niekas nebeištrins, tas randas liko ir mano širdyje, retkarčiais man jį vis dar skauda. Kiekvieną kartą kai kas nors man sako – draugaukim, aš griežtai atsakau – ne! Jums tikriausiai įdomu kodėl. Aš bijau, bijau vėl patirti tą kvailą, bet labai stiprų jausmą.

Dažnai klausiu savęs: ar aš vieniša? Daugelis pasakytų, kad ne. Tačiau aš manau kitaip. Taip, aš turiu daug draugų, bet dauguma jų man nesuteikia laimės, kurią jaučiu pažindama širdžiai artimą žmogų. Su draugais gali kalbėtis, tačiau negali išsakyti minčių, kuriomis slapta norėtum pasidalinti su žmogumi, kurį myli. Jam gali išsakyti savo paslaptis, svajones, viltis ir visai nebijodama, kad jis gali tik pasijuokti ar nesuprasti. Juk jis rado kertelę tavo širdyje. Kaip jis galėtų tave išduoti? Negalėčiau pasakyti, kad turiu labai daug draugų. Tačiau man reikia tik vieno žmogaus, kuriam galėčiau pasiguosti, žinodama, kad jis niekam neišsipasakos. Tai ir yra mano didžiausia svajonė. Jaučiu, kad man kažko trūksta, galvoju apie tai ir darau taip, kad tą tuštumą užpildyčiau, bet ne visada pavyksta. Kartais tenka pasilikti vienai su savo lūkesčiais. Žmogui reikia kažkam išsilieti, o kaip išsilieti sau? Telieka jausmus ir mintis išlieti ant balto popieriaus lapo. Kai rašai, jauti, kaip nuo širdies rieda sunkūs vienatvės akmenys. Taigi lapas man, kaip tas brangiausias žmogus, kurio kažkada netekau, ir kurio ieškau dabar ir niekaip nerandu…

Laukiau tavo laiško labiau nei laisvės. Gyventi noras dingsta pagalvojus, kad apie mane tu negalvoji. Gal manęs jau nebemyli? Nejaugi pamiršai tą dieną, kai vaikščiojom jūros pakrante, kai meilės jūra kuteno mūsų pėdas, tarsi norėdama, kad šypsotumėmės visam pasauliui, o gal tik vienas kitam. Dėl tavo meilės bei skleidžiamos šilumos atiduočiau viską. Atiduočiau savo gyvenimo metus, kurie prabėgo nejučia, paaukočiau sielą, kad tik galėčiau būti su tavimi. Nežinau, kodėl man nerašai, o gal tiesiog bijau net pagalvoti, kad manęs jau nemyli, galbūt apie mane jau ir žinoti nenori. Nežinau, ar tie mano laiškai tebedžiugina tave. Bet tavieji tikrai suteikė man viltį. Norėčiau išgirsti tiesą, kad ir kokia ji būtų. Neversk gyventi nežinomybėje.

Apsiniaukęs dangus ir vienintelis tikras, ir nesumeluotas lašas ilgesio. Kartais man atrodo, kad visos mano mintys subėga į vieną didelį liūdesį ir su kiekviena diena vis labiau drasko vienui vieną čia, rudenėjančiame ore, likusią širdį. Kiek daug mus skiria… tiek padarytų klaidų, ne taip pasakytų žodžių, galų gale laiko, kurio jau seniai neskaičiuoju. Kartais atrodo, jog pats gyvenimas skiria mus, neleisdamas net atsigręžti. Atrodo nėra nė minutės, kad tas skausmas paliktų mano kūną… gyslomis teka gyvenimas, o aš nejaučiu jo gyvybės, kai negirdžiu mylimo žmogaus širdies plakimo. Tiesiog gyvenu, tiesiog laukiu. Laukiu jo šiltuose namuose. Nežinau, kas būtų su manimi, jei nebūtų tos vienintelės ir beprotiškai stiprios meilės, neleidžiančios palūžti, ir priverčiančios atsibusti kas rytą, ir pakėlus akis į dangų, nusišypsoti. Vargu ar būdama maža naivi mergaitė tikėjausi sutikti mylimą žmogų, kuris paliks mane tokiam ilgam laikui. Išeis… ir liks nelaisvėje keletą metų… Kaip aš jo ilgiuosi… Kai mes susitikome, prieš save mačiau liūdną, pasiklydusį, bet mielą žvilgsnį… pamilau jį visam gyvenimui. Mes lyg vaikai niekada nesiskirsime. Ieškojau akių, kurios nuskęstų mano žvilgsnio veidrodyje, rankų, kurios švelniai apkabintų, širdies, kuri liktų manyje amžiams ir plaktų vienu ritmu. Ir kai radau – gyvenimas tarytum pasiskolino tai iš manęs. Trys metai…

Vakaras buvo smagus. Turbūt visiems dvyliktokams patiko. Bet mane neramino tas įvykis, kuris atsitiko gražių išleistuvių vakarą. Aš sėdėjau už stalo ir žiūrėjau į apmaudžiai verkiančią merginą. Tą merginą aš pažinojau – tai Justė iš 12b. Ilgai negalėjau nusėdėti, priėjau prie jos. – Kas tave nuskriaudė? – smalsiai paklausiau. Ji pakėlė galvą, su akyse pilnomis ašaromis. – Koks tavo vardas? – paklausė ji. – Marius, – atsakiau. – Turbūt manęs nesuprasi, bet man bus lengviau, jei aš kam nors papasakosiu. Mes su mama, tėtės aš neturėjau, atsikėlėm į naują butą. Ten aš neturėjau nei draugų, nei draugių. Vieną kartą sėdėjau ant suoliuko prie namų ir skaičiau knygą. Baigusi skaityti, aš jau norėjau eiti, tik staiga pamačiau priešais save stovintį vaikiną. Jis buvo gana simpatiškas. Jis priėjo prie manęs, atsisėdo šalia ir žiūrėdamas man į akis, tarė: – Tavo akys gražios. Buvo matyti, kad manimi susižavėjo. O kas dar?- visiškai nepasimetusi, paklausiau. – Mano vardas Mindaugas, o tavo? Na, manau pirmai pradžiai užteks. Stodamasi pasakiau jam tebestovinčiam prie suoliuko. – Mano vardas Justė. Nuo to laiko nebemačiau, nes su mama buvau išvažiavusi į Palangą. Tačiau naktimis aš jį sapnuodavau. Rugsėjo 1-oji, skubi į mokyklą. – Juste,- staiga išgirdau. Aš žinojau, kad manęs čia niekas nepažįsta, todėl ėjau neatsisukdama. – Juste, palauk,- su šiais žodžiais mane palietė vaikino ranka. Tai buvo jis -Mindaugas. Mes linksmai šnekučiavomės, nuėjom į mokyklą.

Atrodo, kad mažas pasaulis, kuriame gyvenu, bet jame telpa mano svajonės, jausmai, išgyvenimai – visos mano mintys. Dabar aš suvokiau, kokia didžiulė ir nepamatuojama minties galia. Aš galiu jas valdyti, kontroliuoti, jausti ir svarbiausia, jose gyventi. Mintimis aš prisišaukiau savo meilę – tobulą, neišsenkančią ir neapčiuopiamą. Nebūtinai vizualiai apčiuopti – svarbiausia jausti mintimis, kurios sėja širdyje lainius daigelius. Aš juos auginu tobuloj minties erdvėj. Aš juos saugau nuo saldžių pagundų. Savo tobulą meilę vedu į rytdieną, paėmusi už rankutės, kaip mažą vaiką – saugoju nuo blogų minčių, auginu ir puoselėju. Jo niekada nemačiau, nebučiavau jo lūpų, neliečiau kūno, nė karto nepažvelgiau į akis. Aš jį jaučiu visa savo esybe. Jo meilė gyvena manyje, mano minčių pasaulyje. Tikrovė negailestinga – negaliu jo apkabinti, nes mus skiria tūkstančiai kilometrų. Bet jo meilė gyvena mano minčių pasaulyje – tyra, švelni, neišsenkanti… Seimurai, aš tave myliu.

Tu, tik tai tu kaltas dėl šių žodžių, kurie veržiasi iš mano krūtinės dėl vieno pirmadienio istorijos žodžių, kurie manyje pagimdė abejones ir liūdesį. Nejaugi tu tikrai myli mane, tačiau jauti, kad vieną dieną dingsiu iš tavo gyvenimo. Ir vis dėl to drįsti galvoti, kad tai meilė? Ne, tuomet tu manęs nemyli. Nemyli manęs taip, kaip aš myliu tave. Todėl prašau leiski man įrodyti tą meilę. Leiski man nupiešti dangų iš debesų… Leiski man nupiešti tavo veidą tarp linų, kurį aš jau seniai myliu. Leiski man išmarginti savo meilę šviesiausioms spalvom, pasikviesti į širdį tamsiausioms dienom, leiski man mylėti karštai ir tyliai, juk tu jau seniai manyje gimei. Aš myliu tave labiausiai už viską pasauly myliu, tačiau tyliu net už akmenį šaltą labiau tylėdama kenčiu. Atleisk, šie žodžiai skrajoja naktį paslapčia. Nors jie jau senokai gyvena mano širdyje. Niekada nepamiršiu tos dienos, kurią pamiršt būtų tiesiog nuodėmė. Dar vienas ruduo, kai mano širdis žiūri į dvi pašto dėžutes, kurios tiesiog “gaudo” manųjų jausmų laiškus. Stebėdama išsiunčiu daugybę džiaugsmo, laimės bei liūdesio laiškus. Džiaugsmo laiškuose gyvena mano širdutės skrajojimas meilės sparnais, kuriuos suteikei tu. Džiaugiuosi, kad gauni visus mano laiškus ir juos skaitai. Jaučiu, kad tu taip pat man kažką rašai, tik… Man labai liūdna, jog taip ir negaliu suprasti, ką man rašai.

Tą šaltą žiemos dieną jo šypsena mane sušildė… Dabar raminu save, kad tas gilus akių žvilgsnis buvo nuoširdus, kad jo žodžiai, kurie suteikdavo man sparnus, buvo tikri. Tikėti tuo man tiesiog yra būtina. Mano akyse – kiekvienas jo veido bruožas, jo šypsena. Girdžiu tik jo balsą, o lūpose tik jo vardas. Vardas, kurį išgirdus, mane užlieja begalinis ilgesys, skausmas, neišsipildžiusios svajonės, kurių buvo tiek daug ir kurios atrodo jau niekada neišsipildys. Dabar vis klausiu savęs, kada tai nutiko, kur aš padariau klaidą ir praradau jį? O gal jokios klaidos nebuvo? Gal priešingai, ta meilė neturėjusi jokių ribų, tas didelis dėmesys jam tiesiog pabodo ir atitolino jį nuo manęs? Žinau, kad meilė skirta ne vienam žmogui ir mylėti nepriversi. Tiek daug kartų tikinau save, kad viskas, pamiršau jį, pamiršau viską ir bėgdavau į lietų, kad lietus mane atgaivintų ir nuplautų karčias ašaras. Bet vakaro žara vis atnaujindavo tą jausmą. Bet šiandien aš pasiryžau ir tariu: sudie. Meilė, kuri mane pakėlė mane taip aukštai, parbloškė mane. Viliuosi, kad gyvenime dar atrasiu tokių pievų, kur žydi baltos ir gražios ramunės, ir tikiu, kad ir kiek toje pievoje būtų žiedų, vienas žiedas padovanos tą žiedlapį, kuris sakys: myliu tave.

O aš prisiminiau vieną istoriją, kuri ir bus šio laiško pagrindas. Ji nebus nei šmaikšti, nei linksma, nei su laiminga pabaiga. Greičiausiai – tai skaudi meilės istorija, pilna ilgesio, liūdesio ir kančios. Deja, bet taip jau yra: kas mylėjo, tas žino, kad gyvenime yra ir džiaugsmas ir skausmas. Nežinau kiek šita istorija yra tikra, kiek ne, bet skamba ji gana tikroviškai. Buvo šiltas liepos vakaras. Jie ėjo susikibę rankomis. Abiems šypsojosi saulė, ramunės. Tą vakarą jis prisimins visą gyvenimą. Jiems beeinant, mergina nuskynė ramunę ir tyliai sukuždėjo jam: “išbursiu laimę”. Ir ji “būrė”. Jos akys čia nuliūsdavo, čia vėl šypsojosi. Tik ji tylėjo, nieko nesakė, ir tada jis suprato, kad jau išsiskiria. Kad tai yra vienas iš paskutinių vakarų, praleistų drauge. Po to, jis palydėjęs merginą namo, kiek tik turėdamas jėgų bėgo atgal, į tą pievą, kur ji “būrė” jam laimę. Čia jis rado tą patį nuskabytą ramunės žiedą, tuos pačius žiedlapius, kuriuos visai neseniai ji lietė savo rankomis. Ir jisai pasilenkė, nuskynė ramunę, pakėlė prieš save ir skindamas žiedlapius kartojo: myli, nemyli, myli, nemyli. Tuo metu vaikinas labiau už bet ką tikėjo tuo nekaltu ramunės žiedu, lyg jis galėtų nulemti laimę. Tame žiede jis matė jos veidą, jos ramų žvilgsnį ir vis kartojo: myli, nemyli, myli, nemyli?. Staiga jis nuskynė antrą žiedą ir jau daug greičiau traukė žiedlapius: myli, nemyli, myli. nemyli.

Tą 2003 metų pabaiga man buvo kažkokia mistinė. Galvojau, kad Naujuosius sutiksiu su vaiku. Bet nuojauta kažką kuždėjo, o gal laukė išsiilgusi širdis… Atvažiavai į sustojimą, bevažiuojant kažką kalbėjau apie save, vaikus, apie tai, kad šiuo metu esi vienišas. O aš nieko negirdėjau, bet jau žinojau, kad būsim kartu, bent jau tą naktį. Tik dabar supratau, kad tai buvo mūsų bendro pažįstamo pokštas, gal Kalėdų dovana? Žiauru… Gal būtų viskas kitaip, jei nebūčiau “kitokia”, kaip tu sakydavai “keista”. Iš tavo naujametinio pasveikinimo aš prisimenu tik vieną sakinį: “linkiu palypėti bent vienu laipteliu dvasinio tobulėjimo link”. Jei tu tik norėjai tik vienadienio malonumo, geriau mes nebūtumėme susitikę. Per daug kančių patyriau per tą laiką. Aš egoistė – rašau apie savo kančias, tuo metu dar nežinojau, kad sergi, ir tau labai skauda. Jau tada, po tos nakties man užaugo sparnai. Kitą dieną man paskambinai, tačiau nemaniau, kad skambinai kaip moteriai “pagal skelbimą”. Tačiau, kai pasakei, kad norėtum su manim pabusti kiekvieną rytą, aš pajutau tau kažką… Įsimylėjus aš tampu sau pavojinga, jau nekalbant apie aplinkinius. Gal aš nemoku mylėti? Aš bijau to jausmo, nes jis būna begalinis, beprotiškas, aklas… Tai man tampa pavojingu jausmu. Aš bėgu nuo jo. Prisimenu tavo žodžius: “neįsijausk – paskui bus sunku”. Jau tada žinojai, kad aš viską darau nuoširdžiai tiktai neprotingai, ne taip kaip turėtų elgtis moteris “pagal skelbimą”.