Meilės istorijos

O aš prisiminiau vieną istoriją, kuri ir bus šio laiško pagrindas. Ji nebus nei šmaikšti, nei linksma, nei su laiminga pabaiga. Greičiausiai – tai skaudi meilės istorija, pilna ilgesio, liūdesio ir kančios. Deja, bet taip jau yra: kas mylėjo, tas žino, kad gyvenime yra ir džiaugsmas ir skausmas. Nežinau kiek šita istorija yra tikra, kiek ne, bet skamba ji gana tikroviškai. Buvo šiltas liepos vakaras. Jie ėjo susikibę rankomis. Abiems šypsojosi saulė, ramunės. Tą vakarą jis prisimins visą gyvenimą. Jiems beeinant, mergina nuskynė ramunę ir tyliai sukuždėjo jam: “išbursiu laimę”. Ir ji “būrė”. Jos akys čia nuliūsdavo, čia vėl šypsojosi. Tik ji tylėjo, nieko nesakė, ir tada jis suprato, kad jau išsiskiria. Kad tai yra vienas iš paskutinių vakarų, praleistų drauge. Po to, jis palydėjęs merginą namo, kiek tik turėdamas jėgų bėgo atgal, į tą pievą, kur ji “būrė” jam laimę. Čia jis rado tą patį nuskabytą ramunės žiedą, tuos pačius žiedlapius, kuriuos visai neseniai ji lietė savo rankomis. Ir jisai pasilenkė, nuskynė ramunę, pakėlė prieš save ir skindamas žiedlapius kartojo: myli, nemyli, myli, nemyli. Tuo metu vaikinas labiau už bet ką tikėjo tuo nekaltu ramunės žiedu, lyg jis galėtų nulemti laimę. Tame žiede jis matė jos veidą, jos ramų žvilgsnį ir vis kartojo: myli, nemyli, myli, nemyli?. Staiga jis nuskynė antrą žiedą ir jau daug greičiau traukė žiedlapius: myli, nemyli, myli. nemyli.

Tą 2003 metų pabaiga man buvo kažkokia mistinė. Galvojau, kad Naujuosius sutiksiu su vaiku. Bet nuojauta kažką kuždėjo, o gal laukė išsiilgusi širdis… Atvažiavai į sustojimą, bevažiuojant kažką kalbėjau apie save, vaikus, apie tai, kad šiuo metu esi vienišas. O aš nieko negirdėjau, bet jau žinojau, kad būsim kartu, bent jau tą naktį. Tik dabar supratau, kad tai buvo mūsų bendro pažįstamo pokštas, gal Kalėdų dovana? Žiauru… Gal būtų viskas kitaip, jei nebūčiau “kitokia”, kaip tu sakydavai “keista”. Iš tavo naujametinio pasveikinimo aš prisimenu tik vieną sakinį: “linkiu palypėti bent vienu laipteliu dvasinio tobulėjimo link”. Jei tu tik norėjai tik vienadienio malonumo, geriau mes nebūtumėme susitikę. Per daug kančių patyriau per tą laiką. Aš egoistė – rašau apie savo kančias, tuo metu dar nežinojau, kad sergi, ir tau labai skauda. Jau tada, po tos nakties man užaugo sparnai. Kitą dieną man paskambinai, tačiau nemaniau, kad skambinai kaip moteriai “pagal skelbimą”. Tačiau, kai pasakei, kad norėtum su manim pabusti kiekvieną rytą, aš pajutau tau kažką… Įsimylėjus aš tampu sau pavojinga, jau nekalbant apie aplinkinius. Gal aš nemoku mylėti? Aš bijau to jausmo, nes jis būna begalinis, beprotiškas, aklas… Tai man tampa pavojingu jausmu. Aš bėgu nuo jo. Prisimenu tavo žodžius: “neįsijausk – paskui bus sunku”. Jau tada žinojai, kad aš viską darau nuoširdžiai tiktai neprotingai, ne taip kaip turėtų elgtis moteris “pagal skelbimą”.

Į tolį žvelgia akys – didelės ir ašarotos. Alkanas žvilgsnis klaidžiojo. Lakstė, vijosi žuvėdrų klyksmą. Klykūnės grįžtelėjo, sumosavo atsisveikinimui ir laužydamos prieš vėją sparnus, išskubėjo. Nutrūktgalvis vėjo gūsis pribėgęs pašiaušė mergaitės plaukus, bet nesulaukęs atsakymo į glamonę lyg susigėdęs ūktelėjo ir nusivijo smiltelę. Mergaitė paliko nejudėdama, tartum sumažėjus po sunkia našta. Ne, ji nebeverkė, ji žinojo, ką reiškė žodis: prarasti. Alkanos, godžios undinės pasislėpė. Paliko tik nebylus klausimas, žvelgiantis į save. Taip, ji palaidais plaukais, mąsliom akim, sustingusios undinės pozoj stovėjo ilgai. Aprimo jau ir vėjas. Saulė besivydama horizontą ruošėsi jūros valtelėn. Jau įsėdo, plaukia, siunčia paskutinius spindulius. Keletas surausvino jos veidą, įdėmiai pažvelgė į mėlynuosius ežerėlius, kuriuose pynėsi ir skausmas, ir viltis, ir abejonė. Staiga ji kaip sulytas kačiukas suvirpėjo, nusipurtė slegiantį rūką, lūpos susidėjo į ryžtingą šypseną. Dar kartą pažvelgus į besišypsančią tinklų patalan jūrą, nuskubėjo sušvitusio miesto link. Skubiai žengdama, deganti dar niekada nepatirtų jausmų liepsna, vis veržėsi pirmyn, bijodama pamesti tą brangenybę, kurios svorį taip netikėtai pajuto. Ji suprato, kad vieno žmogaus išdavystė ar baisus nusivylimas negali užnuodyti viso gyvenimo. Purpuriniais skruostais, išplėstom akim,, norinčiom aprėpti visą begalybę, ji nebijo, bet skriste skrido vis naujai kartodama, naujai atrastą seną tiesą: pasaulis nuostabus. Man tik 19.

Meilė – tai nuostabus žodis. Kiek daug jis pasako… Tai proto sutrikimas, kurio visiems be galo reikia. Kai įsimyli, tu lyg paukštis skrajoji po žydras padanges. Tavo jausmai, mintys nuklysta toli toli… Būdama maža, meilę įsivaizdavau kitaip, nei dabar. Mylėti galima mamą, tėtę, draugus. Bet pati stipriausia meilė yra tarp vyro ir moters. Meilė pasibeldžia į tavo duris bet kada, net tada, kai to mažiausiai tikiesi. Jų širdžiai neįsakysi. Laukiau tavęs gražaus, mielo žmogaus. Norėjau, kad užpildytum manyje tą tuštumą. Ieškojau tavęs, kad pamiltum mane, o aš tave. Tu man patikai, kai pirmą kartą sutikau tave. Nuo tada, kai mano akys išvysta tave, nepajėgiu jų atitraukti. Kai lūpomis paliečiu tavąsias, pajaučiu laukinę beprotišką aistrą. Tyliais vakarais nebejaučiu liūdesio. Mano širdyje įsiviešpatavo meilė tau. Gera būti su tavimi ilgais vakarais, kai mes lyg maži vaikai žiūrime į žvaigždes ir tikime, kad kiekviena krintanti žvaigždė atneš mums laimę. Gera žinoti, kad yra žmogus, kuris paguos, kai bus sunku. Man rūpi tai, ką prarandi, ką atrandi. Jaučiuosi dalele tavęs. Jei nebūtų tavęs, būčiau labai vieniša. Jei nebūtų tavęs, nežinočiau kokios gražios svajonės, kokia neribota vaizduotė yra giliai manyje. Esu tau dėkinga, kad leidai man visa tai patirti, kad leidai tave mylėti. Dabar suprantu, kad kai myli, savyje atskleidi tiek švelnumo, meilumo, kad net nesitiki, jog taip moki mylėti.

Vis prisimenu tą ūkanotą sausio pradžią, kai tik per plauką netapau ir aš laimingu žmogumi. Jos vardas Laura. Ji tiesiog nuostabi, aš ja žaviuosi. Kas žino, gal mes dar būsime kartu. Meldžiuosi, kad taip ir būtų. Laurai.Stotis. Penkiolika po devynių.
Prieš valandą tau skambinau namo.
Atsiliepė mama, po to ir tu,
Švelniai prikimusiu balsu.
Kalbėjau aš drebėdamas iš jaudulio,
Norėjau susitikti kuo greičiau.
Tu dar bandei kažką man aiškinti,
Bet nebegirdėjau aš jau to,
Tik paskutinius žodžius:
“Jau rengiuos”
Bandau suredaguoti, ką sakysiu,
Kaip sveikinsiuosi, kaip prisistatysiu,
Ką pasakosiu, iš ko juoksiuos,
Ko tavęs klausiu.
Taip stoviu aš išblyškęs, pasimetęs,
Dairaus į šonus – kur gi tu?
Viena, antra, trečia.
Praėjo jų gal šimtas,
O tarpe jų tavęs nėra.
Stotis. Penkiolika po devynių
Išgirstu žodžius:
“Ne toks ir aukštas esi tu.”
Staiga aš supratau, kad tai juk tu!
Tai tu, kurios aš laukiau,
Blaškydamasis tarp žmonių.
Galėjau kalbinti tik telefonu.
Bet stop! Kas man darosi
Jaučiu ( o ne!), tikrai jaučiu –
Ar gali gi taip būti?
Kalbos aš dovaną vos beturiu.
Klajojome po Vilnių mes kartu,
O aš vos sugebu mintis išreikšti-
Mokykloje už tai negaučiau nei trijų.
O tu vis kalbi, kalbi, kalbi.
Žinok, kaip gera buvo man klausyt tavęs,
Kad net galvojau pradėjau,
Realybėje aš, o gal – sapne?
Kavos puodelis, po to dar arbata,
Daugybė nuotraukų – Paryžius, Londonas, Praha.

Buvo išleistuvių vakaras. Netoli pastebėjau merginą, kuri nugara stovėjo į mane ir verkė. Kai ji atsisuko, supratau, kad tai mergaitė iš gretimos klasės, kuri draugavo su Viktoru. Ji man išsipasakojo. Ji prieš du metus atsikraustė su tėvais į naują butą. Draugų ji neturėjo, tačiau kartą ji susipažino su Viktoru. Jie kartu buvo metus, Viktoras ją įsimylėjo. Tačiau Erika nežinojo, kas yra meilė, ir Viktoras jai papasakojo legendą apie gulbes. Gyveno kartą gulbės, ir viena iš jų mirė. Kita gulbė iš sielvarto pakilo į dangų, padarė mirties kilpą, suklykė ir krito žemėn suglaudusi sparnus. Kas matė – negalėjo sulaikyti ašarų. taigi tokia buvo legenda apie meilę. Erika vis labiau prisirišo prie Viktoro. Kartą atėjusi į mokyklą ji jo nerado. Po pamokų nuėjusi namo, Erika rado tik jo mamą, kuri pranešė, kad Viktoras pateko į avariją ir dabar ligoninėje. Po kelių dienų Viktoras nuo žaizdų mirė. Tokia buvo Erikos istorija. Papasakojusi ji išbėgo pro duris. Tik spėjau išgirsti mašinų stabdžių skleidžiamą garsą, išbėgo visi. gatvėje gulėjo Erika, o jos rankoje raštelis. Sako, kad ten buvo parašyta: “Nepamiršk legendos apie gulbes, Viktorai”.

Gera man tave mylėti… gera jaust, kad myli mane…, gera tavęs laukti, nes žinau kad ir tu lauki manęs… Dabar kai pagalvoju ir prisimenu ištisus metus laukimo, kai tarnavai, o aš laikiau tavęs čia… atrodė kad tie metai stovi vienoje vietoje ir nė neketina pajudėti į priekį… bet dabar, kai tavęs sulaukiau, kai mes vėl kartu, galiu drąsiai pasakyti, kad tie metai prabėgo greitai, mums padėjo Meilė!! Meilė yra galinga bet kartu ir trapi… ją reikia saugoti, dalintis tik dviese ir tada jokios kliūtys nebus baisios: nei atstumas, nei laiko tarpas… Viskas gyvenime yra gražu ir nuostabu viskas įmanoma kartu su Meile. Ir mes abu tą pajutom reikia tiesiog mylėti, pasitikėti, džiaugtis kiekviena diena žinant, kad yra mylinti širdis! ir bus nuostabu gyventi!!

Jie ėjo laukais, paupiais, grožėdamiesi saulės šviesa, žvaigždėtomis naktimis, gerdami į save darganotus rytmečius ir saulėtekių džiaugsmą. Jie ėjo žeme, kurią be galo mylėjo. Ir kasdien buvo dviese. Kai susitikdavo, pirmiausia žvelgdavo vienas kitam į akis – jose buvo įpratę skaityti praėjusių dienų vargus ir nusivylimus, laukimų baimės ir atradimų džiaugsmus. Jų rankos visą laiką norėjo švelniai liestis, jų kūnai buvo pavargę nuo tos menkutės šilumos, kurią tik ir tegalėjo jiems pasiūlyti kasdienybė. Begalinis alkis negalėjo būti patenkintas trumpais varganais prisilietimais, iki vienatvės iškankinta dvasia troško amžino susilietimo ir amžinos palaimos būsenos. Apie viską jie kalbėdavosi, tik apie viena jie dar nekalbėjo – kaip būtų gera mirti ir iškeliauti į naujas erdves kartu, užmerkus akis vienas kito glėbyje ir paskutinį bučinį pratęsti iškarto ten… Apie tai jiems dar nebuvo kada kalbėtis, o ir anksti buvo. Nes dar jauni ir lankstūs kūnai žadėjo ilgai gyventi, žadėjo daug laimės turėti ir duoti. Jis lietė jos virpantį delną ir matė viso gyvenimo antspaudus. Visa, kas liesta, norėta ir nenorėta turėti, turėjo ryšį su šituo delnu. Pabučiavęs šitą delną jis bučiavo jos gyvenimą ir savo būsimą laimę. Jie iš anksto susitarė nepykti vienas ant kito, kai grįš namo primušti kaip šunys ir užmiršti, kas jų dar laukia ir rytdiena. Kaip baisu, kai pasilieki dviese. Ir kaip svarbu pačiu laiku prisiminti kadaise sakytus žodžius, kurie taip guodė trumpų pasimatymų akimirkomis.

Mūsų pažintis buvo labai netikėta. Tai įvyko prieš mano sesers vestuves. Aš vestuvėse turėjau būti pirmoji pamergė, bet neturėjau pabrolio. Tada sesers vyras pasiūlė savo draugą. Mus supažindino savaitę prieš vestuves. Kaip sakant, mes linksmai atšokome vestuves. Po jų išsiskyrėme, lyg būtume visai nepažįstami. Po trijų mėnesių sužinojau, kad jis išėjo į kariuomenę (mus skyrė 600 kilometrų). Po mėnesio Tauragėje buvo vasaros atidarymo šventė. Ir kaip tyčia, jis grįžo namo. Taip išėjo, kad mes vėl susitikome ir ėjome į šventę kartu. Po truputį taip vienas prie kito priartėjome. Visus metus susirašinėjome laiškais. Aš jo laukdavau atsisėdusi prie lango ir galvodavau, kad aš jam, kaip ir jis man – vienintelė. Nes niekuomet negalvojau, kad atstumas tikrai draugystei ką nors daro. Kai po vienerių metų mano didžiausio ilgesio ir liūdesio valandų jis grįžo, viskas buvo gražu dar pusę metų. Vėliau vėl dažnai likdavau viena, nes jis išvažiuodavo dirbti į Vilnių. Vienas kitu be galo pasitikėjome, bet vėliau vienas nuo kito labai nutolome. Mano sesuo man pasakė, kad jis turi kitą panelę Vilniuje. Bet žinoma aš tuo netikėjau, nes man reikėjo įrodymų. Jis man dažnai skambindavo ir vienas kitam sakydavome, kad be galo mylime, pasiilgome, bučiuojame. Paskutinį kartą jis man paskambino dar pernai gruodžio viduryje.

Šalta… Žiema… Kūčių rytą prabudau kaip visada su viltimi, kad manęs laukia pilna nuotykių diena. Tvarkydama kambarį, radau knygą “Kalėdų stebuklų margumynai”. Burtais nesidomėjau, mečiau knygą į šalį, ji nukrito ant žemės. Knyga atsivertė ties 24 psl. Knyga buvo tikrai sena, todėl susidomėjau: “Gal tai mano likimas?” Perskaičiau: “Kalėdų popietę išplovus veidą pienu ir patrynus žiupsneliu ramunėlių nuoviro, vaikinus mergina sužavės savo nepaprastu grožiu”. Po pusvalandžio viskas buvo atlikta. Vakare buvau susitarusi nueiti prie krioklio. Likus valandai iki 24 h. Vienas vaikinas paklausė: “Ar galima šią panelę pakviesti Kalėdinių šokių?” Sutikau. Kalbėjome apie gyvenimą, svajones ir net gi apie nepaprastą jausmą – meilę. Kaip man tuomet buvo gera. Naktis man pasirodė karšta, nes manyje kunkuliavo beprotiška simpatija Tau. Jausmas širdyje kas sekundę vis stiprėjo ir aš tirpau iš laimės. Staiga pasidarė tylu ir atsitiko tai, ko aš seniai laukiau. Jaučiausi sutrikusi, bet niekada nenorėjau su šiuo jausmu išsiskirti. Vos mūsų lūpoms susilietus, atokiau pasigirdo stovėjusių jaunuolių šūkiai. Mano spėlionės pasitvirtino… Laikrodžio rodyklė sustojo ties 24 h. Tai iš tiesų neįtikėtina: Kūčių naktį sutikau Tave. Tikras stebuklas. Galbūt ir tiesa tai, kad Kūčių naktį gyvuliai prabyla, o vanduo virsta vynu? Praėjo vieneri metai. Mes vis dar ties patys: džiaugiamės, svajojame ir esame laimingi. Būna dienų, kai turi išvykti, bet kiekviena diena man primena tave.