Žyma: Meilės istorijos

Tą 2003 metų pabaiga man buvo kažkokia mistinė. Galvojau, kad Naujuosius sutiksiu su vaiku. Bet nuojauta kažką kuždėjo, o gal laukė išsiilgusi širdis... Atvažiavai į sustojimą, bevažiuojant kažką kalbėjau apie save, vaikus, apie tai, kad šiuo metu esi vienišas. O aš nieko negirdėjau, bet jau žinojau, kad būsim kartu, bent jau tą naktį. Tik dabar supratau, kad tai buvo mūsų bendro pažįstamo pokštas, gal Kalėdų dovana? Žiauru... Gal būtų viskas kitaip, jei nebūčiau "kitokia", kaip tu sakydavai "keista". Iš tavo naujametinio pasveikinimo aš...

Į tolį žvelgia akys - didelės ir ašarotos. Alkanas žvilgsnis klaidžiojo. Lakstė, vijosi žuvėdrų klyksmą. Klykūnės grįžtelėjo, sumosavo atsisveikinimui ir laužydamos prieš vėją sparnus, išskubėjo. Nutrūktgalvis vėjo gūsis pribėgęs pašiaušė mergaitės plaukus, bet nesulaukęs atsakymo į glamonę lyg susigėdęs ūktelėjo ir nusivijo smiltelę. Mergaitė paliko nejudėdama, tartum sumažėjus po sunkia našta. Ne, ji nebeverkė, ji žinojo, ką reiškė žodis: prarasti. Alkanos, godžios undinės pasislėpė. Paliko tik nebylus klausimas, žvelgiantis į save. Taip, ji palaidais plaukais, mąsliom akim, sustingusios undinės pozoj stovėjo ilgai. Aprimo...

Meilė - tai nuostabus žodis. Kiek daug jis pasako... Tai proto sutrikimas, kurio visiems be galo reikia. Kai įsimyli, tu lyg paukštis skrajoji po žydras padanges. Tavo jausmai, mintys nuklysta toli toli... Būdama maža, meilę įsivaizdavau kitaip, nei dabar. Mylėti galima mamą, tėtę, draugus. Bet pati stipriausia meilė yra tarp vyro ir moters. Meilė pasibeldžia į tavo duris bet kada, net tada, kai to mažiausiai tikiesi. Jų širdžiai neįsakysi. Laukiau tavęs gražaus, mielo žmogaus. Norėjau, kad užpildytum manyje tą tuštumą. Ieškojau tavęs, kad...

Vis prisimenu tą ūkanotą sausio pradžią, kai tik per plauką netapau ir aš laimingu žmogumi. Jos vardas Laura. Ji tiesiog nuostabi, aš ja žaviuosi. Kas žino, gal mes dar būsime kartu. Meldžiuosi, kad taip ir būtų. Laurai.Stotis. Penkiolika po devynių. Prieš valandą tau skambinau namo. Atsiliepė mama, po to ir tu, Švelniai prikimusiu balsu. Kalbėjau aš drebėdamas iš jaudulio, Norėjau susitikti kuo greičiau. Tu dar bandei kažką man aiškinti, Bet nebegirdėjau aš jau to, Tik paskutinius žodžius: "Jau rengiuos" Bandau suredaguoti, ką sakysiu, Kaip sveikinsiuosi, kaip prisistatysiu, Ką pasakosiu, iš ko juoksiuos, Ko tavęs klausiu. Taip stoviu...

Buvo išleistuvių vakaras. Netoli pastebėjau merginą, kuri nugara stovėjo į mane ir verkė. Kai ji atsisuko, supratau, kad tai mergaitė iš gretimos klasės, kuri draugavo su Viktoru. Ji man išsipasakojo. Ji prieš du metus atsikraustė su tėvais į naują butą. Draugų ji neturėjo, tačiau kartą ji susipažino su Viktoru. Jie kartu buvo metus, Viktoras ją įsimylėjo. Tačiau Erika nežinojo, kas yra meilė, ir Viktoras jai papasakojo legendą apie gulbes. Gyveno kartą gulbės, ir viena iš jų mirė. Kita gulbė iš sielvarto pakilo į...

Gera man tave mylėti... gera jaust, kad myli mane..., gera tavęs laukti, nes žinau kad ir tu lauki manęs... Dabar kai pagalvoju ir prisimenu ištisus metus laukimo, kai tarnavai, o aš laikiau tavęs čia... atrodė kad tie metai stovi vienoje vietoje ir nė neketina pajudėti į priekį... bet dabar, kai tavęs sulaukiau, kai mes vėl kartu, galiu drąsiai pasakyti, kad tie metai prabėgo greitai, mums padėjo Meilė!! Meilė yra galinga bet kartu ir trapi... ją reikia saugoti, dalintis tik dviese ir tada jokios...

Jie ėjo laukais, paupiais, grožėdamiesi saulės šviesa, žvaigždėtomis naktimis, gerdami į save darganotus rytmečius ir saulėtekių džiaugsmą. Jie ėjo žeme, kurią be galo mylėjo. Ir kasdien buvo dviese. Kai susitikdavo, pirmiausia žvelgdavo vienas kitam į akis - jose buvo įpratę skaityti praėjusių dienų vargus ir nusivylimus, laukimų baimės ir atradimų džiaugsmus. Jų rankos visą laiką norėjo švelniai liestis, jų kūnai buvo pavargę nuo tos menkutės šilumos, kurią tik ir tegalėjo jiems pasiūlyti kasdienybė. Begalinis alkis negalėjo būti patenkintas trumpais varganais prisilietimais, iki vienatvės...

Mūsų pažintis buvo labai netikėta. Tai įvyko prieš mano sesers vestuves. Aš vestuvėse turėjau būti pirmoji pamergė, bet neturėjau pabrolio. Tada sesers vyras pasiūlė savo draugą. Mus supažindino savaitę prieš vestuves. Kaip sakant, mes linksmai atšokome vestuves. Po jų išsiskyrėme, lyg būtume visai nepažįstami. Po trijų mėnesių sužinojau, kad jis išėjo į kariuomenę (mus skyrė 600 kilometrų). Po mėnesio Tauragėje buvo vasaros atidarymo šventė. Ir kaip tyčia, jis grįžo namo. Taip išėjo, kad mes vėl susitikome ir ėjome į šventę kartu. Po truputį...

Šalta... Žiema... Kūčių rytą prabudau kaip visada su viltimi, kad manęs laukia pilna nuotykių diena. Tvarkydama kambarį, radau knygą "Kalėdų stebuklų margumynai". Burtais nesidomėjau, mečiau knygą į šalį, ji nukrito ant žemės. Knyga atsivertė ties 24 psl. Knyga buvo tikrai sena, todėl susidomėjau: "Gal tai mano likimas?" Perskaičiau: "Kalėdų popietę išplovus veidą pienu ir patrynus žiupsneliu ramunėlių nuoviro, vaikinus mergina sužavės savo nepaprastu grožiu". Po pusvalandžio viskas buvo atlikta. Vakare buvau susitarusi nueiti prie krioklio. Likus valandai iki 24 h. Vienas vaikinas paklausė:...

Nuosavas namas. Pirmojo aukšto kambarys. Ten aš - penkiolikmetė, romantiškų svajų prikimšta galva, trokštanti meilės, švelnumo, JO šilumos. JIS įeina, bet kažkaip ne taip, kaip visuomet, žengia tokiu žingsniu, lyg manęs nė nebūtų. Nors aš šalia, žvelgiu į JĮ. O JO žvilgsnis toks trumpas, bet tiek daug pasakantis: "Tu - niekas, esi man tuščia vieta". JIS žvelgia taip, tarsi manęs nė nematytų. O mano mažas pasaulėlis dūžta į šipulius. Širdis perverta skausmo ir JO abejingumo. Pabundu - tai tik sapnas. Deja, po savaitės...