Meilės istorijos

Mylėti, tai iš naujo gimti… Mylėti, tai žiūrėti dviem širdim ta pačia kryptimi..bet kartais meilė skaudina, virkdo.. Mano meilė Tau yra tyra… Nuoširdi… Neišgalvota… Bet myliu tik aš, myli tik mano širdelė… Tu žinai, kad aš tave myliu labiau už savo gyvenimą…Tu buvai mano pirmas bučinys, kurį prisimenu kas kart išvydusi tave…Tu esi mano pirmoji meilė.. Be tavęs man viskas kas gražu ir spalvota atrodo niūru ir tamsu..O aš vis myliu… Myliu tave beprotiškai… Sunku mylėti tave… jaučiu, kad be tavęs man žemė slysta iš po kojų… Viskas atrodo tamsu ir nemiela širdžiai… Pirmas bučinys, pirmoji meilė… Kitas, šito jausmo nepatyręs pasakytų jog tai taip kvaila ir vaikiška, bet man, tai viska kas mano gyvenime įvyko gražaus… Praėjo jau trys metai nuo pirmo bučinio, pirmo tavo apkabinimo… Tu žinai, kad tave myliu, nepamiršk to niekada… Su meile… Tik Tavo amžinai…

Meilė… man tas žodis tapo kasdienybė, lyg plaučiau indus, ar šluočiau kambarį. Tas žodis tiesiog prarado savo galią, tyrumą. Svaiginančios akimirkos – nusėtos dulkėmis it senos knygos lentynoje senolių kambary – tokios užmirštos ir niekam nebeįdomios. Ateities krištole matyti tik tamsi bekraštė erdvė. Iš to kas liko – tik nežmoniškas galvos skausmas. Viskas baigta. Tarytum bučiau iš anksto tam pasiruošusi, nes nei viena ašara nenuriedėjo skruostu… Atsimenu laikus, kai kentėjau ir karčias ašaras rydavau, nes man nebuvo galima verkti jo akyse, aš negalėjau liūdėti, ar būti kažkuo nepatenkinta. Aš privalėjau meluoti jam ir sau… Dabar kai pajutau kitų lūpų saldumą, ir tą jausmą, kad kažkam tu dar esi reikalinga, geidžiama, tada tuščiom akim žvelgi į tą žmogų, kuriam dar visai neseniai jutai nežemišką trauką, meilę, ir suprasdama sau tari : “Tarp mūsų jau nieko nebėra, jokios meilės, švelnumo, noro… tik prisirišimas”… Patirtos trys nelaimingos meilės… Ar gali būt kas sunkiau jaunai merginai, kurios akyse degė optimizmas, žavesys gyvenimu? Atsisuku į tėvus, senelius – jie vieniši. Jiems dar sunkiau rasti savo sielos draugą. O metai nestovi vietoje. Pažvelgdama į veidrodį, galvoju: “Negi ir manęs tokia pati ateitis laukia?”… Ne, aš nepasiduosiu kartu su jumis. Visada ateis rytojus. O aš pažadu jį sukurti.

Ta netikėta naktis suvedė mus ir pakeitė mūsų likimus Nuo to laiko mes kartu, nuo tos nakties kai ištarėm “labas”, nors visko būta ir skaudžių išsiskyrimų, ašarų, pykčio, pavydo, ambicijų, tačiau iki šiol išliko skardus juokas, šiluma, rūpestis, ir svarbiausia jausmai. Su kiekviena diena jie stiprėja ir auga. Galiu drąsiai pasakyti – myliu tave, mėnuli, mano. Nesu aš angelas, tačiau ir ne blogiausias velnias, prisipažinsiu ne visada moku ir sugebu suprasti tave, pasakyti būtent tai ko tą minutę tau labai reikia, kad kartais tampu svarbesnė aš nei tu, bet visada širdyje aš tave myliu ir to niekada nepamiršk, kad ir aš toli bet mintyse širdyje visada su tavimi. Ilgai nedrįsau sau to prisipažinti, tačiau atėjo laikas kai nebegalėjau to slėpti ir garsiai ištariau – įsimylėjau. Įsimylėjau savo mėlynakį kapitoną. Jaučiau kaip širdelė ima plakti stipriau, kaip pilve skraido ir kutena drugeliai, kaip ėmiau vis dažniau juoktis ir mano veidą puošė šypsena, kai suskambėdavo telefonas imdavau visa virpėti nes žinojau ten – Tu. Tas jausmas nuostabus, žinau esu reikalinga Tau kaip ir tu man, tik deja ne visada mokėjau tai parodyt ir klysdavau, aš atsiprašau už tas ašaras ir įskaudintą širdį. Už bemieges naktis ir nerimą. Bet tikiu, kad išmoksiu gyvent nebeskaudindama kitų žmonių o ypatingai tavęs, nes tu vienintelis žmogus, kurį taip branginu. Kai tu esi man nereikia nieko, nes viskas ko man reikia turiu šalia – Tave.

Buvo ruduo. Medžiai žarstė savo auksinius lapus, jie net neįtarė, kad laikui bėgant pavirs į pilkus, kojom mindomus ir nepastebimus. Neįtarė, kad jų laimė yra laikina, kad už metų juos pakeis kiti-auksiniai, taip pat besišypsantys lapai. Jie net neįtarė… Neįtariau ir aš, kad į mano gyvenimą ateis žmogus, kuris sujauks viską, kas buvo iki tol, kad privers jausti kažką tokio tyro ir gražaus. Neįtariau, kad mano širdis taip stipriai prisiriš prie kitos širdies, neįtariau, kad galiu būti tokia laiminga. Tuomet tikriausiai pirmą kartą gyvenime galėjau drąsiai ir užtikrintai pasakyti, kad esu laiminga. Kad tu žinotum kokia aš laiminga buvau! Norėjau bėgti, ir kaip pakvaišus rėkti visiems, kaip myliu, kaip esu mylima… Tai buvo toks nuostabus jausmas… Atiduočiau viską, kad bent trumpam galėčiau sugrįžti į tas akimirkas. Gyvenau vien tik tavim, būčiau atidavus viską, net savo gyvenimą, dėl tavęs. Mylėjau. Labai mylėjau. Vis dar myliu. Ar jauti tai? Tikriausiai ne. Tu išėjai… Išplėšęs mano didelę, kruviną, vis dar pulsuojančią širdį, išėjai… Išplėšęs ją su visom gyslom, įsidėjai į kišenę ir pasilikai kaip atminimą. Kartais jausdavau, kaip išsitrauki ją iš kišenės, kaip žvelgia tavo šaltos akys, lyg prisimindamos tai kas buvo, ir vėl įsimeti ją atgal į kišenę. Man grauždavo tą didelę žaizdą, kurios vietoj kažkada buvo širdis. Vietoj kraujo iš žaizdos sunkdavosi ašaros. Sunkiasi iki šiol.

Viltis – sapnas nemiegant. Patikėk tuo! Visi patikėkit tuo! Nes aš tuo patikėjau. Jei tuo tikiu aš, tai visi tuo turi tikėti. Visi… Su didele viltimi važiavau vakar i Kauna. Su milžinišku tikėjimu… Visą širdį užvaldė laukimas, nuojauta, kad turi įvykti kažkas neįprasto. Su laime, nerimu įsijungiau kompiuterį. Vos įžengus i kibernetinį pasaulį tikėjau surasti tave. Koks aš kvailys! Bėgu nuo tų minčių, bet negaliu pabėgti. Labiausia bijau to, kad tai man visai naujas jausmas. Aš su daugeliu panelių norėjau suartėti, aš ir dabar daugelį panelių palydžiu savo žvilgsniu. Taip aš esu simpatiškas ir patrauklus. Tačiau aš stengiausi būti negailestingas. Stengiausi žaisti žvilgsniais, suteikti viltį, bet išlikti amžinai šaltas. Ko gero neveltui mano rankos visados ledinės, kurias taip nori nuolatos kas nors sušildyti. Cha! Kokios jos naivios. Aš perdaug myliu save, kad atiduočiau kam nors kitam, kol neįsitikinčiau, kad jos manęs vertos. Iš išorės atrodau ramus, o širdyje pašėlęs, pilnas vilties, tikėjimo ir laukimo. Taip dažnai tariu, jog netikiu meile, bet ištikrųjų tikiu ja daug stipriau negu kas kitas. Aš mokėsiu išsaugoti ta tikėjimą! Aš mokėsiu laukti! O gal ne? Juk vis dažniau pasijaučiu pavargęs nuo laukimo, ieškojimo, gyvenimo nuobodybės. Dažnai pajaučiu, jog mano gyvenimas reikalingas kitiems, o ne man pačiam. Taip norėčiau užbėgti gyvenimui už akių, sužinoti visą ateitį. O gal ne? Gal nuo to bus tik blogiau.

Pilki medžiai, pilka žolė, pilkas kambarys. Pilkas mano pasaulis. Viskas pilka! Tik tyla neaiškios spalvos. Tikriausiai ji juoda. Mano lūpos vėpčioja, bet negirdžiu savęs. Kalbu, juokiuosi, bet negirdžiu savęs. Girdžiu tylą. Rankomis užsidengiu galvą, blaškausi po kambarį. Atsimušu į sieną, suklumpu kampe. Po truputį rimstu. Įsikniaubiu į patį kampą, užsidengiu ausis, užsimerkiu ir tūnau ten ilgai. Ilgai… Kas čia? Girdžiu neaiškius garsus. Nesuvokiu, nesuprantu, kur esu. Turbūt miegojau. Ir tikriausiai gana ilgai. Nedrąsiai atsimerkiu. Aplinka įprasta. Kambarys, primėtytas skarmalų, sulūžusi sofa ir mažas staliukas. Ant jo mano pusiau atmerkta akis pro miglą pastebi tik vieną objektą – maišelį. Akys išsprogsta. Dingsta migla. Pati nejuntu, kaip atsistoju, griebiu ir bandau slėpti, kur nors įkišti. Staiga atsipeikėju. Suprantu viską, ką darau. Tik nuo ko aš tai slepiu? Juk mano tėvams vis tiek, ką aš veikiu. O jei būtų mane pamatę prieš užmiegant tam kampe? Arba tą maišelį ant stalo? Nereaguotų. Koks jiems skirtumas, kuo aš užsiimu… Jiems vienodai. Niekas nerūpi. Na, žinoma, išskyrus tai, kad būtų ką išgerti. Ir dar užkandos. Stoviu kambary saujoj sugniaužus savo apgailėtino gyvenimo dalį. Nors iš tikrųjų man neapsiverčia liežuvis savo egzistavimą vadinti gyvenimu. Pagriebiu nuo savo lovos striukę ir išeinu iš savo kambario. Leidžiuosi laiptais žemyn ir einu į virtuvę. Et, šeimos vaizdelis…

Mano skruostu tyliai nukrito ašara, tiesiai jam ant rankos. Bet jis nusisuko ir nuėjo. Aš nulenkusi galvą dar ilgai stovėjau, medžiai man dainavo ,praskrisdami paukščiai priminė, kad artėja žiema. Dideli, sunkūs lašai krito ir krito, dužo ant juodo asfalto. Skausmas gniaužė kvapą, o aš vis verkiau… bet tą akimirką, kai mano ašara nukrito jam ant rankos, jis nežymiai suspaudė savo kumštį. Ta ašara nuriedėjo jo ranka ir paskendo lietuje. Dabar lietus, rytoj sniegas, poryt tušti lapai man primis jį. Akimirka, ir mes jau ėjome skirtingais keliais. Mano galvoje kilo tūkstančiai klausimų, į kuriuos aš nepajėgiau sau atsakyti. Tik vienas klausimas vis nedavė ramybės – kodėl? Gal todėl, kad neužteko meilės, gal todėl, jog jam pabodo, gal todėl, kad nebuvo jausmų?… Tikriausiai aš to niekad nesužinosiu. Ir lietus ir ašaros bepaliovos riedėjo mano skruostais. Nepajutau kaip sutemo, kaip mėnulis įkopė į dangų, į kurį dažnai susėdę žiūrėjome… Nenorėjau, kad išauštų rytojus, bet laikas bėga, jis gydo žaizdas. Kiekviena diena žada vis kažką naujo, ir gyvenimas tęsiasi visiem, tik ne man. Man gyvenimas sustojo, tą šaltą naktį, kai skruostu nuriedėjo paskutinė ašara.

O tai buvo likimo dovana… jis man dovanojo tavo akis, tavo šypseną ir tavo jausmus tavo meile… meile, meilę kuri atrodė tokia kilni, tokia švelni, tokia… kuri nieko nereikalauja, tik duoda… Aš buvau laiminga, aš buvau beprotiškai laiminga, kai galėjau mylėti ir jaustis mylima… atrodė tas jausmas lydės visą gyvenimą ir visas liūdesys, visi neramumai liko praeityje, juk šalia manęs buvo tik nuostabūs žmonės: tu ir geriausia draugė, draugė iš didžiosios raidės… Dienos bėgo greitai, vos spėjome gyventi ir džiaugtis, juk tai buvo gražiausi gyvenimo metai… ir tas troškimas buti kartu buvo toks stiprus ir atrodė kad mūsų meilės paukštis niekada nežus, deja… ten kur geriausi draugai, ten didžiausi gyvenimo skausmai… ir kas galėjo pamanyti, kad tas nuostabių akių vaikinas, to tyro veido angelas mane išduos su… su geriausia mano drauge… tada po kojų skyrėsi žemė, dangus visada buvo pilkas, o už kiekvieną minutę praleistą kartu, aš turėjau sumokėti skausmu… žinau, tu norėjai sugrįžti, sakei suklydai, sakei kad myli, deja… Dabar aš suprantu, kad ta likimo dovana buvo ne dovana, o likimo išbandymas, kai turėjau pasirinkti tave ar geriausia drauge… Aš pasielgiau kitaip: man nereikia draugės išdavikės ir padėvėtų tavo jausmų…

Buvo paskutinė vasaros diena, žiūrėjau į žvaigždėtą dangų ir riedėjo ašaros, kodėl? todėl kas baigėsi vasara ar todėl kad visą vasarą Tavęs nemačiau? hm… nežinau… prieš 10 dienų buvo svarbiausia mano šventė… sukako 18metų, o Tu manęs nesugebėjai pasveikinti… visa tą dieną tik ir laukiau Tavo žinutės arba skambučio… deja taip ir nesulaukiau… Visa vakarą verkiau… niekada negalvojau kad gali pamiršti… Labai Tavimi nusivyliau… atrodo visai nesenai buvo viskas gerai mūsų santykiuose, ir taip staigiai viskas nutrūko… Kodėl? kaltint save, Tave, ar aplinkinius? Juk sakei kad Tavęs laukčiau… deja kad ir kaip laukiau, laukiu ir lauksiu niekas nepasikeis..atrodo žadėjai tiek daug… bet jau praėjo mėnesis kaip neparašai… Gaila… ir vėl verkiu ir vėl kenčiu… žinau kad nuo to geriau nebus, bet kitaip negaliu… atsiprašau kad taip beprotiškai Tave myliu… Liko trys mėnesiai iki Tavo grįžimo… Laukt lauksiu, bet nežinau ar sulauksiu… gailiuosi kad Tave pamilau… bet vis tiek MYLIU…