Pasaulio „erotiniame žemėlapyje“ Prancūzija tradiciškai laikoma karščiausiu tašku: juk prancūzai – geriausi meilužiai pasaulyje. Ir tokį meile garsėjančios tautos įvaizdį jie iš visų jėgų stengiasi išlaikyti, patys apie save pateikdami tokią statistiką – vidutiniškai kiekvienas prancūzas per metus pasimyli net... 152 kartus (antrojoje vietoje atsidūrę amerikiečiai – 149 kartai). Ekspertų teigimu, tokį nežabotą temperamentą pirmiausia ugdo prancūzų virtuvė, kurioje dominuoja tokie „afrodiziakai“ kaip svogūnų sriuba, jūros gėrybės, sūriai, žąsų kepenėlės ir kiti skanėstai. Kitas „karštas taškas“ pasaulio „erotiniame žemėlapyje“ – Tailandas. Tiesa, daugelis...
Kadangi žmogaus gyvenimas labai trumpas, tai suprantamas buvo protėvių noras „įsiamžinti" per palikuonis. Kuo buvo vadovaujamasi, ieškant tinkamo partnerio? Žinoma, kad kuo simetriškesnis žmogaus kūnas, tuo didesnė tikimybė, kad jo genai bus perduoti palikuonims. Kyla klausimas: ar žmonės tikrai ieškodavo simetriškesnių partnerių? Psichologas Steve Gangestad ir biologas Randy Thornhill išmatavo įvairias tiriamųjų kūno dalis, pradedant kojų ir rankų platumu ir baigiant ausų ilgumu bei nustatė kiekvieno kūno simetriškumo koeficientą. Po to tyrinėtojai paprašė savanorių, kad šie įvertintų tiriamųjų patrauklumą. Rezultatai patvirtino, kad tarp...
"Jaunystė – paikystė", "jaunimui ne dorovė rūpi", "neklauso tėvų", "nesilaiko papročių", "nemoka senųjų dainų". Atrodytų, kad tai šiomis dienomis vartojami žodžiai. Tačiau juos galima surasti ne tik Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos, Motiejaus Valančiaus ir kituose XVIII a. pabaigos – XIX a. rašiniuose, tautosakoje, – Europoje apie tai plačiai kalbėta nuo antikos laikų. Dešimtys kartų liudijo blogėjantį jaunimo būdą ir su siaubu laukė pasaulio pabaigos. Ne taip lengva peržengti kartų konflikto barjerą ir į pasaulį pažvelgti jaunesnės kartos akimis, kartu ir kritiškai įvertinti savo jaunąsias...
Meilė - neatsiejama Vakarų kultūros dalis. Nuo seniausių laikų garbinama mene ir gyvenime, įamžinta nemirtinguose kūriniuose, ji atrodo universali ir nekintanti, paliečianti kiekvieną, nepriklausomai nuo epochos, padėties, turto, amžiaus ar išvaizdos. Ar nekeista, kad garsiosios Sapfo aprašyti „meilės ligos“ simptomai išliko tokie pat per 25 amžius: tai mikčiojimas, nuraudimas, širdies virpėjimas, silpnumas, išbalimas ir pan. Mes jau nuo vaikystės esame ruošiami šiam jausmui. Vaikiškose pasakose nuolat susiduriame su meilės ir kovos dėl savo išrinktojo ar išrinktosios motyvu. Literatūra, kino filmai, įvairios masinės informacijos...
Meilės paslaptis įvairiais laikotarpiais jaudino vakarietišką protą. Tačiau kitose, tarkim, rytų kultūrose šis jausmas buvo ir yra visiškai neakcentuojamas. Todėl kyla klausimas: ar sugebėjimas mylėti slypi žmogaus prigimtyje, taigi yra sutinkamas visur ir visada? O gal vakariečiai junta skirtingas emocijas, nei kitų kultūrų atstovai? Meilės universalumo klausimas susilaukė nemaža diskusijų. Tačiau net pabrėžiantys jos universalumą neneigia, kad vakarų visuomenėse meilės pasireiškimai yra kur kas dažnesni, nei kur nors kitur. Tiesa, visose bendruomenėse pasitaiko stiprus emocinis prisirišimai prie priešingos lyties asmens - to pavyzdžiai...
