Meilės būsena

Meilė yra būsena. Ji yra pastovi ir amžina. Meilė yra sąmonės išraiška – būsena. Meilė yra visur, ji – pasaulio pagrindas, kaip ir visos Kūrinijos. Iš jos gimsta Grožis, kurį matome, Išmintis, kurią įgyjame ir Laisvė, kurioje matome Meilę. Meilė niekada nesibaigia, niekada ir niekur nedingsta, tačiau nevaldomas protas ne akimirkai nebūna be veiklos ir pastoviai kuria chaoso principu. Protas paima ir suasmenina, sukoncentruoja žmogaus mintis į konkretų objektą, jį išskirdamas iš kitų. Pvz.: Jūs mylite gamtą ir visa jos išraišką, bet įvyksta kažkas, kas jus priverčia susikoncentruoti į vieną objektą, ir tuomet jūs pradedate apie jį suktis savaisiais tikslais. Taip jūs vientisą nedalomą pasaulį padalinate į daugybę dalių, suardote harmoniją, ir tampate prisirišęs prie savo minčių koncentrato, patikusio labiau už kitus objektus. Štai tada Meilė virsta jausmu, jausmas gimdo aistrą, norą turėti, valdyti, tuo būdu vyksta vidinis konfliktas, iš kurio gimsta pavydas, nusivylimas, kerštas, išsiskyrimas, kančia, jeigu objektas nepateisina jūsų vilčių. Meilė nežino, nepažįsta vergovės, ji yra nedali, visą apimanti, viską skandinanti savyje. Meilė yra Tiesa, ji yra ir visada bus, tik protas daro ją asmenišką, o žinių neturėjimas paverčia ją kančia. Mylėti reiškia paleisti, suteikti, atiduoti ir atsiduoti, – reiškia neįpareigoti, viską ištverti ir išlikti. Meilė tai – absoliutus atleidimas, o tai reiškia, kad nėra įsižeidimo.