Laukdama autobuso stotelėje ir besižvalgydama į sulytus žmones kitoje gatvės pusėje, kurių nebuvo tiek ir daug (juk mažai kas, kaip ir aš, pamiršo skėtį namuose, kai lauke nuo pat ryto lyja) pastebėjau (galvoju kaip įvardinti)vaikų? Taip, galbūt, tikrai vaikų porelę. Kaip kitaip galėčiau vadinti 13-14 metų žmogučius? :] Iš visko sprendžiant minėti veikėjai kitiems turėjo sukelti įsimylėjelių įvaizdį… Būtent tada ir kilo mintis ką gi ta meilė galėtų reikšti 13-14 metų vaikams? Pradėsiu nuo to, kad niekada nesupratau minėto amžiaus jaunosios kartos požiūrio...
Hmm.. Keistas žodis, apibūdinti atrodo tokiam.. pačiam tobuliausiam pasaulyje žodžiui.. Nejaugi, savo jausmus galim apibūdinti tik vienu žodžiu? Nenoriu pasirodyti kaip žmogus paranojikas, bet kas per velnias ta meilė? Kodėl kartais tai pasakyti vienokiose gyvenimo situacijose lengva, o kitose sunku? Nejau tai ne tas pats jausmas? Paprastas pavyzdėlis.. Tebūnie vieta - mokykla, laikas - kelios minutės prieš pamoką… Tu atsidarai spintelę ir pamatai, kad neturi namų darbų.. Žinai, kad mokytojas tikrai įrašys dvejetą, nes tai ne pirmas kartas kai pamiršai… Prieš akis atsiranda...
Manau įsimylėjau. Ar pažįstamas jausmas? Kai jauti lengvą šiurpuliuką? Kai atrodo tuoj sprogsi iš nekantrumo? Kai nežinai, kaip ištverti dar vieną akimirką, be savo mylimojo?.. Pažįstamas jausmas, ar ne… Jūs manot, kad aš apie meilę vyrui? Oi, klystate. Meilė turi daug veidų. Įsimylėjau Salomėją Nėrį. Neneigsiu, ji buvo malonaus veido moteriškė, o ir atrodė visada tvarkinga ir pasitempusi. Tačiau ne apie jos išvaizdą mums kalbėjo mokykloje, o apie tai, kokią savo sielos ir gyvenimo dalelę poetė mums paliko. Nors gilintis į Salomėjos Nėries...
Vėl po ilgos pertraukos kalbėsiu apie dalyką, apie kurį parašyta daug knygų, straipsnių, blogų, sukurta daug filmų ir kalbama kasdien. Kartais tas dalykas tave pakelia virš debesų, o kartais priverčia kristi nuo tilto. Jos linkime savo artimiesiems švenčių proga, norime ir laukiama. Taip, tai Meilė. Žinoma, meilė turi daug rūšių - meilė mamai, tėčiui, močiutei, seneliui, broliui, šuniukui. Meilė automobiliui, namui, vasarai, svajonėms. Meilė moteriai. Būtent meilė priešingos lyties atstovei mums suteikia ypatingų dalykų. Kiekvienas mylėjęs ir mylintis pasakys, kad tai nuostabus jausmas....
Išprotėjusio žmogaus iliuzijų pasaulis jam yra tikrovė, ir bet kokią iliuziją galima įteigti žmogui, kaip jo vienintėlę realybę. Kartais suabejoju ar esu tikras, ar visi mano draugai, išgyvenimai, darbai nėra tik mano galvoje sukurtas gyvenimas, man gulint, pripumpuotam raminamųjų, ligoninės palatoje. Juk galbūt tai yra mano tiesa, bet aš to nesuvokiu. Amžių amžius žmonės yra mulkinami įvairiausiais dalykais - religija, pinigais, gyvenimiškomis vertybėmis ir panašiai - tuo, ko jiems visai nereikia, kas žmogui yra tolima ir apskritai prieštarauja prigimčiai. Vakar vakare į mano...
Man buvo dvylika. Kišenės pilnos digimonų kortelių, šieno kupeta ant galvos, o galvoje švilpavo vėjai. Tačiau vieną dieną pamačiau šviesius plaukus, kurių nenorėjau tampyti – jie buvo pernelyg gražūs, pernelyg blizgėjo tamsiuose mokyklos koridoriuose. Rašydavau laiškus, kurių nedrįsdavau jai paduoti, bet man pakakdavo ir svajonių. Man buvo penkiolika. Norėdavau laikyti jos ranką, vestis į kiną, juoktis, gulėti ant žolės, kalbant apie ateitį, sapnus, norus. Bet ją iš mokyklos pasiimdavo vyresni vaikėzai, su prasikalusia barzda ir plaukais, sušukuotais ant šono, bei iš tėčio slapta...
Ilgai ieškojau šio atsakymo savo gyvenime… Vis atrodydavo va dabar turėtų būti viskas gerai, bet kažko trūkdavo, iš šono pažiūrėjus buvo galima pagalvoti, kad esu tikrai laimingas, gi turiu, viską, tačiau viduje nei velnio taip nesijaučiau. Taip, visi siekiame laimės, tačiau kada būnam laimingiausi? Atsakymas paprastas, tik gaila nuo mažų dienų jo nežinojau, o ar žinai jį tu? Tai kažkas apie ką pasaulis kuria dainas, stato filmus, kovoja konkuruoja, ir diskutuoja tačiau tiek mažai žino apie tai. Visi žmonės, net gyvūnai ir augalai,...
Gal… negalima sakyti meilė. Tai verčiau galima pavadinti susižavėjimu, tačiau jei į tai per daug nekreiptumėm dėmesio: meilė mane tikrai verčia keistis! Prieš kelerius metus aš buvau įsimylėjusi į savo klasioką. Naa… Buvau tai pasakiusi vienam savo vyresniam draugui, ir jis suabejojo, ar tai yra meilė - aceit meilė mano amžiuje (~13-14m.) tėra stiprus susižavėjimas. Gal. Kartą aš visa susikūprinusi, apsipylusi ašaromis atėjau į klasės vakarėlį ir keikiau visą pasaulį, o jis atėjo, apkabino mane per pečius ir sakė tikrai kažką gražaus, deja,...
Žmogui vystantis, meilės išgyvenimas ir jos raiška keičiasi. Vienaip ją išgyvena kūdikis, kitaip – vaikas, dar kitaip – jaunuolis ir suaugęs asmuo. Jos pradžią žymi jausminio ryšio užmezgimas; tolimesnę eigą – jo plėtojimas, individualizavimas bei įvairių sentimentų – žmonėms, aplinkai, tautai, dievybei – užsimezgimas. Nors tie sentimentai išsirutuliojęs gali būti stebėtinai skirtingi, vis dėlto juos riša pirminės meilės šaknys, įgytos šeimoje. Mes paklausti ar mylime, iš karto atsakome, kad taip. Mes mylėti galime bet ką, draugą /-ę, knygą, bet manau mus dominanti meilė...
Sako, kad meilė graži. Kupina gėrio, švelnumo, trapumo, švelnumo ir jausmų… Kad meilė suteikia sparnus, nuskraidina mus į žydrą dangų, leidžia skrajoti ir svajoti… Kad žmogus mylėdamas jaučiasi nuostabiai, kad patiria dar nepatirtų dalykų…Na taip, galbūt, jei ta meilė abipusė ir tvirta kaip plienas… Bet ar jus pagalvojate kaip jaučiasi žmonės mylėdami, tačiau negaudami atsako į savo jausmus? Kai kiekviena diena jam šis jausmas drasko širdį į mažus gabalėlius ir su diena vis labiau ir labiau… Kai pavydi savo mylimo žmogaus kiekvienam, bet...
