Never look back
Prisimenu lyg tai būtų buvę vakar. Kaip šaltis apglėbęs pečius išlydėjo pro lauko duris. Kaip įsisupus į save ėjau, be jokių taip ar ne, be jokių niekšiškų kaukių, tenorėjau būt, o ne egzistuoti. Mintyse skambėjo „dar vieną naktį ir visą gyvenimą”. Susimąsčiau, kaip velniškai nekenčiu šio jausmo. Eiti pas žmogų, kai jis jau laukia. Menka smulkmena, tačiau visados pasimetu. Tas kartas buvo ne išimtis. Net juokinga, kad vienintelis dalykas į kurį pirmiausia buvau atkreipus, yra valiūkiški plaukai. Apsaldinęs tą vėlų vakarą, palydėjo namo....