Senovės graikų meilės kerai
|

Senovės graikų meilės kerai

Helenistinei kultūrai, stereotipiškai laikomai blaivia ir racionalia, buvo būdingi tikėjimai įvairiomis maginėmis praktikomis, jas išpažįstančiųjų manymu, turėjusiomis padėti ne tik anapusiniame, bet ir šiame, žemiškajame, pasaulyje. Vienas tokių požymių – daugybė kerėjimų, be kurių tūlas graikų pilietis negalėdavo išsiversti nei archaikos, nei klasikos, nei (tuo labiau) helenizmo epochose. Ypač pastarojoje, nes Aleksandro ir vėlesnių Heladės užkariautojų romėnų dėka graikiškoji oikumena susidūrė su rytietiškomis okultinėmis doktrinomis ir buvo jų smarkiai veikiama. Ir prieš kelis tūkstančius metų žmonėms išgyvenant nuo mūsiškų mažai kuo besiskiriančias aistras ypač daug dėmesio sulaukdavo vadinamieji meilės kerai – žodiniai užkalbėjimai, užtikrinantys priešingos lyties atstovų (-ių) susižavėjimą ir aistrą. Tai, kad šie tekstai buvo traktuojami visiškai rimtai, negana to, juose pateiktus patarimus iš tikrųjų bandyta įgyvendinti, liudija archeologiniai tyrinėjimai. Praeito amžiaus aštuntajame dešimtmetyje Egipte buvo aptiktas maginės paskirties objektas – molinis ąsotis, kuriame buvo įdėta molinė moters (nuogos, priklaupusios, už nugaros surištomis rankomis, pervertos varinėmis adatėlėmis) figūrėlė. Akivaizdus ne tik radinio, bet ir pačių kerų sinkretinis pobūdis – magiški burtažodžiai, kaip ir pats tikėjimas jų galiomis, be jokios abejonės, buvo paveikti egiptietiškosios „Mirusiųjų knygos“ (juolab kad tekstai buvo aptikti Egipto teritorijoje), dar didesnio poveikio siekta apeliuojant ne tik į egiptietiškus, graikiškus, bet ir į azijietiškos kilmės dievus ir dievybes, akivaizdus ir stiprėjančios krikščionybės poveikis. XIX amžiaus pradžioje aptikti graikų kalba papiruse surašyti tekstai tyrinėtojų sudėti į „Graikų magiškų papirusų“ (Papyri Graecae Magicae) sąvadą.

Vyrai, moterys ir sovietinė ideologija
|

Vyrai, moterys ir sovietinė ideologija

Privatus gyvenimas sovietmečiu šiandien nėra arba beveik nėra diskusijų objektas, atrodo, čia taip pat esame linkę taikyti tą patį “tylios rezistencijos” apibūdinimą. Rodos, išsaugojome savo tradicijas ir papročius, tyliai šventėme uždraustas šventes, uždarę namų duris, savo šeimose gyvenome ir bendravome lygiai taip pat kaip ir visas pasaulis. Rodos, vedybiniai ryšiai, o drauge su jais ir meilė, seksas, tarpusavio santykiai šeimoje negalėjo ir nebuvo paliesti sovietinės ideologijos. Tačiau šiuo atveju reikėtų smarkiai padirbėti, kad paneigtume visiškai priešingą nuomonę vakariečių istoriografijoje. Turėtume nepaisyti sovietmečio statistikos, kuri taip pat rodo ką kita. Tad kokie buvo sovietmečio vyrai ir moterys, kokia santuoka buvo peršama daugiatūkstantiražėje to meto periodikoje ir kaip ten dėstomos privataus sovietinio gyvenimo nuostatos palietė jų gyvenimus?

Subtili ir simbolinė meilė tautosakoje
|

Subtili ir simbolinė meilė tautosakoje

Nuo seno žinoma, ką simbolizuoja rūta, tačiau mes net nenutuokiame, kiek dar paslėptų minčių yra mūsų tautosakoje. Paskutiniąja Knygų mugės diena sugūžėję pasidžiaugti žmonės begales kartų varstė konferencijų salės, kurioje turėjo vykti renginys „Erotika mūsų gyvenime“, duris. Jie lyg netyčiomis užklysdavo, tačiau pamatę ant stalo gulinčią knygą raudonais viršeliais „Erotika tautosakoje“ nusukdavo žvilgsnį ir išeidavo. Mes vis dar vengiame apie tai kalbėti garsiai, bet gal ne veltui sakoma, jog bijome to, ko nesuprantame. Mes dažnai žavimės tautosakos unikalumu, skambumu, dainingumu bei ritmingumu, kartais šyptelime supratę paslėptą mintį senolių dainos posme, bet apie tai nekalbame, nediskutuojame. Daivai Šeškauskaitei tautosaka, papročiai, apeigos, senasis tikėjimas tapo gyvenimo dalimi, kai pradėjo dainuoti lietuvių liaudies dainas ir groti įvairiais muzikos instrumentais. Nejučiomis ji įsiklausė į dainų žodžius ir pradėjo analizuoti jų reikšmę – taip gimė knygos idėja. „Dainų tekstai mums, dainuojantiems, dažnai sukelia šypseną, tačiau mes niekuomet nesame apie tai kalbėję“, – teigia etnologė, supratusi, jog tylėti daugiau nebegali. Pašnekovė pabrėžia, kad tai yra labai plati ir įvairiapusiška tema, todėl mes turime suprasti, jog tai yra mūsų tautos vertybės, kurias reikia iškelti, o ne slėpti. D. Šeškauskaitė jautėsi pasirengusi tyrinėti ir analizuoti šią sritį, ji išmoko pastebėti bei sekti simbolius ir suprato, jog jei ji nepadarys šio darbo, padarys kažkas kitas.

Kaip mylėjo pirmieji krikščionys: ar liko vietos erotikai?
|

Kaip mylėjo pirmieji krikščionys: ar liko vietos erotikai?

Nežinau kito šventraščio, kuriame toks svarbus ir reikšmingas būtų žodis „meilė“. Naujajame Testamente jis kartojamas itin dažnai. Turbūt net netikintys yra girdėję didžiausią ir svarbiausią krikščionybės įsakymą: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 23, 37. 39). Ir ne vienas turbūt susimąstė: „Na, kaip gi aš mylėsiu kokį vargetą ar vagį? Koks jis man „artimas“? Myliu savo tėvus, vyrą ar žmoną, vaikus, draugus. Bet mylėti kiekvieną sutiktą, netgi man kenkiantį?..“ Čia ir vėl pakiša koją mūsų lietuvių kalba. Meilė meilei nelygu. Agapė juk ne erotas. Jėzus, atsakydamas į klausimą, kas yra „artimas“, kartu pasako ir ką reiškia „mylėti“. Gerojo samariečio palyginimas (Lk 10, 29–37) moko, kad artimo meilė yra sąmoningas pasirinkimas ir veiksmas, o ne jausmas. Jėzus sako: „Eik ir tu taip daryk“. Ne „jausk“ ar „galvok“, o „daryk“. Suprantama, žmogus negali visiškai valdyti savo jausmų, tačiau gali valdyti savo elgesį. Tuomet aiškesnė darosi ir garsioji šv. Augustino frazė: „Mylėk ir daryk, ką nori“. Juk ne apie įsimylėjimą jis kalba. Įsimylėjėliai ir taip būna truputėlį „išprotėję“, o jeigu dar darytų viską, ką nori… Žmogus netobula būtybė ir jo meilė netobula. Jeigu tai suprasime per jausmo prizmę. Tačiau jeigu galvosime apie meilę Dievui kaip apie Jo įsakymų vykdymą, kaip apie Jo matymą kiekviename sutiktajame, „mylėti“ ir „daryti“ reikšmės sutaps.

Meilės reikalai sovietiniais metais ir dabar
|

Meilės reikalai sovietiniais metais ir dabar

Jei prieš keturiasdešimt metų vestuvėms besiruošiančios poros būtume paklausę: „Kokia jūsų partnerio savybė jums svarbiausia: seksualumas, atsakingumas ar jautrumas?“, porelė, tikėtina, būtų kaip reikiant sutrikusi. Seksualumas?! Tokio žodžio nei žodyne, nei bendrinėje kalboje tuomet nebuvo! O štai šiais laikais Lietuvoje seksualumas, pasirodo, yra labiausiai pageidautina mylimojo savybė. Ji tapo tokia svarbi, kad beveik sunku įsivaizduoti, kaip be šios sąvokos apskritai įmanoma kalbėti apie vyro ir moters santykius. Tačiau akivaizdu, kad įmanoma (na, bent jau buvo). Laikai keičiasi. Kažin, o kaip laikui bėgant žmonių meilė keičiasi (jei apskritai keičiasi)? Turiu omenyje ne kurio nors konkretaus žmogaus gyvenimą, o bendražmogišką sugebėjimą mylėti. Patį jausmą apčiuopti, sulaikyti ir įvertinti kažin ar įmanoma, tačiau požiūrį į meilę patyrinėti galima. Straipsnyje pabandysiu palyginti požiūrį į vyro ir moters meilę (bei su ja susijusius padarinius, tokius kaip gyvenimas kartu, santuoka) tarybiniais laikais ir šiandien. Per paskutinį dešimtmetį įvyko labai svarbus visuomenės santvarkos ir ideologijos lūžis. Kas žino, galbūt panašus lūžis įvyko ir meilės sampratoje? Beje, reikia paminėti, kad tarybiniais laikais tokie psichologiniai ir socialiniai tyrimai, kokie atliekami dabar, buvo neįmanomi. Akademinius tyrimus valdė ir varžė tarybinė ideologinė propaganda ir cenzūra. Gaila, bet objektyvaus vaizdo, ką žmonės galvojo, susidaryti neišeina.

Kaip mylėjo senovės graikai? Nuo erotinės iki platoniškos meilės
|

Kaip mylėjo senovės graikai? Nuo erotinės iki platoniškos meilės

Šiais laikais apie meilę kalbėti tapo beveik banalu. Gal todėl, kad lietuvių kalboje, kaip ir daugumoje indoeuropiečių kalbų, yra vienas pagrindinis žodis „meilė“. Jis aprėpia daugybę labai skirtingų meilės objektų: aistrą, motinos meilę, tėvynės meilę, draugų meilę ir t.t. Todėl ir girdime – meilė šen, meilė ten. Kaip kokiame meksikiečių seriale. Senovės graikai turėjo daugybę skirtingų žodžių, išreiškiančių meilę draugams, meilę svečiams, meilę plačiąja prasme, švelnumą, nesavanaudišką meilę, dėkingumo meilę, prieraišumą. Seksualią aistrą vadino eros. Apie tokią – erotinę – meilę visų pirma ir pagalvojame, kai išgirstame šį žodį. Paskaičius Platono „Puotą, arba apie meilę“, atrodo, kad senovėje graikai niekuo daugiau ir neužsiėmė, tik gulinėjo, puotavo, išgėrę dėstė vienas kitam savo samprotavimus ir mylėjosi. Beje, taip, kad šiais laikais atsidurtų kalėjime už nepilnamečių tvirkinimą. Anais laikais tai buvo svarbus didžiai gerbiamų ir išmintingų vyrų užsiėmimas. Ir Platono kūrinio pavadinimas graikų kalboje skamba išdidžiai – symposion. Kaip koks Seimo posėdis ar mokslinė konferencija. Tai kaip gi mylėjo senovės graikai – erotiškai ar platoniškai? Graikų meilės samprata daugialypė. Erotas (romėnų mitologijoje Kupidonas arba Amūras) – tai visų pirma aistringos, fizinės meilės ir vaisingumo dievas. Paprastai jis vaizduojamas kaip išdykęs berniukas ar kūdikis su lanku ir strėlėmis.

Kaip mylėjo senovės hebrajai? Giesmės ir realybė
|

Kaip mylėjo senovės hebrajai? Giesmės ir realybė

Giesmių giesmė – vienas gražiausių meilės poezijos pavyzdžių ne tik hebrajų, bet ir pasaulio literatūroje. Tai pastebi visi skaitę bent keletą posmų. Dėl to ginčų nekyla. Tačiau apie kokią meilę kalbama šioje knygoje? Ar įmanoma, kad greta knygų, skirtų Dievo tautos žygiams, Sandorai, pranašų darbams aprašyti, atsidurtų toks erotiškas tekstas? Dalis Šventojo Rašto tyrinėtojų sau nesuka galvos – erotika, tai erotika. Pasak jų, kūniška meilė yra natūrali gyvenimo dalis, todėl nieko keisto, kad tokia knyga yra senovės hebrajų šventraščio dalis. Skaitant pažodžiui, Giesmių giesmė iš tiesų skamba kaip odė žmogiškai ir, žinoma, kūniškai meilei. Šis tekstas toks seksulaus, kad vienu metu žydų berniukams iki 13 metų buvo draužiama jį skaityti. Čia gausu tiesioginės ir netiesioginės meilės kalbos. O juk, kaip sakoma, iš dainos žodžių neišmesi. Dažnai Giesmių giesmėje minimi žodžiai „vaisius“, „obelis“ ekstrabiblinėje to meto literatūroje simbolizuoja vyriškas genitalijas. Razinų pyragas (Gg 2, 5) buvo naudojamas senovės Babilono vaisingumo ritualuose, paprastai kepamas moters formos. Kaip ir obuoliai, razinos buvo laikomos afrodiziaku. Sodas paprastai simbolizuodavo moterį arba jos intymiausias vietas, uždaras ar paslėptas sodas – nekaltą mergelę, o įžengimas į sodą – lytinį aktą. Žodžiai „koja“ ir „ranka“ taip pat dažnai buvo naudojami kaip genitalijų eufemizmai.