Medžioklė

Dubravos girioje (Kauno r.) medžiojome šernus su laikomis. Eglynėlyje pasigirdus lojimui, pagal išankstinį susitarimą į įvykio vietą nuskuodžiau pirmas: ogi draugo Antano rusų europinis Džekis įsikirtęs į ūgtelėjusio šernioko šerius. Šauti nebuvo kaip, tad padėdamas šuniui stvėriau šerna už uodegos. Šmėstelėjo mintis – pajuokausiu, atsivesiu į medžiotojų liniką gyvą šerną, kaip buvau ne kartą padaręs. Šuo, pajutęs, kad medžiotojas perėmė iš jo žvėrį, nuskuodė paskui likusią šernų bandą. Manasis ilgašnipis, atsigavęs nuo grumtynių su šunimi, pradėjo mane tempti per brūzgynus. Kad galėčiau į žvėrį tvirčiau įsikibti ir kita ranka, šautuvą padėjau ant pasitaikiusio kelmo ir pabandžiau laisvąja ranka šerną nustverti už užpakalinės kojos.

Kauno apskrityje valstybinės veterinarijos tarnybos specialistai, norėdami išsiaiškinti trichineliozės židinių kilimo grėsmę, paprašė medžiotojų pristatyti į laboratoriją tyrimams visų sumedžiotų plėšrūnų mėsos pavyzdžius. Per 1996 metų lapkričio, gruodžio mėnesius Girionių klubo medžiotojai veterinarijos tarnybos laboratorijai pristatė 32 galinčių platinti trichineliozę gyvūnų, sumedžiotų Dubravos girioje mėsos mėginius. Iš jų trichinelioze apsikrėtusių rasta net 13, tai yra 41 procentas. Trichinelomis buvo apsikrėtę visi sumedžioti šeškai, 57 proc. kiaunių, 37,5 proc. lapių, 12,5 proc. mangutų, net 50 proc. naminių žiurkių. Vienas Dubravos miške sumedžiotas valkataujantis naminis šuo trichinelomis apsikrėtęs nebuvo, kaip ir 1996/97 metų sezone šiame miške nušauti 6 šernai.

Ilgai negalėjau apsispręsti, ar verta skleisti bebrų gaudymo spąstais patirtį po to, kai prieš keletą metų iš vieno žurnalo redakcijos buvau gavęs pasiūlymą apie tai parašyti. Bebrai tada buvo medžiojami gana intensyviai, o įvairaus masto brakonieriai ar šiaip atsitiktiniai žmonės labai dažnai pagrobdavo teisėtų medžiotojų spąstus, neretai – ir su visais laimikiais. Aprašius spąstų statymo vietas, tokiems lengvo grobio mėgėjams būtų dar lengviau bebrus rasti. Susidomėjimas bebrais atslūgo, kai nebeliko jų kailių paklausos. O bebrų vis gausėja, jie pridaro nemažai rūpesčių ūkininkams, miškininkams, melioracijos įrengimų prižiūrėtojams ir remontininkams.

Keletas vietinių medžiotojų padėjome Lietuvos zoocentrui gaudyti tinklais kiškius vieno Vilkaviškio rajono medžiotojų būrelio plotuose, kaip tik mano tėviškėje. Besiruošiant statyti tinklus ražienose, vyko paruošiamieji darbai: po lauką vaikštinėjo tai šį, tai tą nešini žmonės, važinėjo zoocentro bortinis UAZ’as. Pastarajam vos vos judant ražienų lauku, ėjau paskui jį atsilikęs gal penketą žingsnių. Ir labai nustebau, kai per du žingsnius nuo manęs tarp ražienose automobilio paliktų vėžių stryktelėjo žvairys. Pašokęs jis nuskuodė net prigludęs prie žemės ir, išlaviravęs tarp aplink vaikštinėjusių žmonių, nunėrė į netoliese nusidriekusio durpyno krūmus.

Keista ir nelabai suprantama, kodėl tie vargšai medžiotojai kliūna visoms nepriklausomos Lietuvos vyriausybėms. Medžiotojų būrelius pavertė įmonėmis su savo buhalteriais, finansininkais, įstatais, antspaudais, su sąskaitomis bankuose, ataskaitomis ir balansais. Vos spėjus įregistruoti įstatus, tuoj prireikė juo perregistruoti, koreguoti pagal paskutinius įstatymus. Viena vyriausybė įvedė medžiotojams žyminius mokesčius, kita panaikino, po to vėl įvedė, tik jau gerokai padidintus. Praėjusiame “garsiųjų medžiotojų” Seime batalijos kilo priimant Medžioklės įstatymą. Nuolat augo mokestis už licenzijas kanopiniams žvėrims sumedžioti. Keisčiausia, kad šis mokestis taikomas būtent už licenzijas, už tą niekam tikusį popiergalį, nes licenzijas reikia išsipirkti iš anksto visam medžioklės sezonui, ir, jei žvėris nesumedžiojamas, niekas medžiotojams pinigų negrąžina.

Dubravos girioje vėl pagausėjo briedžių. Šį sezoną vieną netgi sumedžioti planavome, bet nebuvo leista – turi briedžių padaugėti visame Kauno rajone. Kol į girių karalių taikytis su muškieta negalima, prisiminkime tuos laikus, kai briedžių girioje gyveno 5-6 kartus daugiau nei leidžia dabartinės kanopinių žvėrių tankumo normos. Kai Dubravos girioje briedžių gyveno daug, susitikti su jais kartais tekdavo gana neįprastomis aplinkybėmis. Retas kuris girios galiūnas bijodavo žmonių, nors ir buvo medžiojamas.

Matyt tikrai mūsų valdžios popieriai prasti, kad kelis kartus padidinusi nuomos mokestį už medžioklės plotus bei kanopinių žvėrių sumedžiojimo licenzijas, skyrė dar ir “uodeginį” mokestį už sumedžiotus švelniaplaukius žvėrelius. Mažai Lietuvoje yra medžiotojų, kurie specialiai medžiotų tuos švelniaplaukius. Pirmiausia dėl to, kad visiškai nėra jų kailių paklausos. Niekas negaudo nei bebrų, nei kiaunių ar mangutų, nors visų šių žvėrelių skaičių reikia mažinti. Daugiausia medžiotojai nušauna lapių. Ne dėl to, kad jų kailius kas nors supirktų, o paprasčiausiai todėl, kad rudosios dažniausiai šauliams pasipainioja. Be to, lapė visada buvo ir yra geidžiamas medžiotojų laimikis. Sovietmečiu rudųjų kailius reikėdavo būtinai parduoti valstybei, o medžiotojas už tai gaudavo varganas kapeikas.

Birželio pabaigoje viena stambi briedė savo grožį demonstravo šernų tykojusiam medžiotojui, rugpjūčio viduryje briedę su šiųmečiu jaunikliu matė eigulys. Per rugsėjį briedžiai pasirodė net trims Girionių būrelio medžiotojams: vienas važiuodamas per mišką matė pakelėje stovinčius du antramečius patinus, antras tarnybos reikalais eidamas mišku pakėlė iš guolio vieną antrametį briedžioką, o trečias stebėjo stambų, bet tik 4 ragų šakas per abu ragus nešiojantį patiną runkelių lauke prie mažo miškelio apie 2 km nuo Dubravos miško. Spalio pabaigoje miškų tarnyba matė briedę su šiųmečiu jaunikliu netoli Margininkų kaimo palaukių, o sausio pradžioje vienas antrametis patinas keletą dienų sukiojosi prie medkirčių ŠIlėnų girininkijoje. Apibendrinus šiuos duomenis, galima daryti išvadą, kad nuo 1996 metų birželio iki 1997 metų vasario vidurio Dubravos girioje vaikštinėjo 7 “miško karalių” genties atstovai: 2 suaugę patelės, vienas suaugęs patinas, du antramečiai patinai, vienas šiųmetis jauniklis ir viena antrametė patelė, kuri žuvo spalio – lapkričio mėnesiais, tikriausiai sužeista brakonieriaus šūvio.

Netruko ateiti ir spalis – briedžių medžioklės metas. Dubravos medelyne tais laikais, kai girioje briedžių gyveno 5-6 kartus daugiau nei dabar, būdavo daug įvairiausių dekoratyvinių medelių ir krūmų, netgi ploteliais peraugusių , brūzgynais virtusių. Tuose brūzgynų lopinėliuose nuolat gyveno stirnos, kiškiai, fazanai, netgi šernas retkarčiais praleisdavo dieną, guolį pasiruošęs krūmuose. Šiaip šernai, elniai ir briedžiai dažniausiai medelynan įsibraudavo tik naktimis. Medžių ir krūmų įvairovė briedžiams labai tiko, tad viena girių karalienė su savo mažuoju princu įjunko medelynan lankytis kasnakt. Matyt, tai buvo ta pati briedė “sodininkė”, nes žmonių visai nebijojo ir medelyne užsibūdavo iki pat priešpiečių.

Nurimo Medžioklės nuostatų ir taisyklių keitimo šurmulys. Miškų urėdijų medžioklės specialistai, medžiotojų ir žvejų draugijos bei medžiotojų klubų atstovai rašė ir rašė pastabas ir pasiūlymus šių dokumentų projektams, tačiau šių dokumentų priėmimas kažkur įstrigo ministerijų, departamentų ar Vyriausybės koridorių labirintuose. O kol kas visiškai neaišku, kaip bus atlyginama kanopinių žvėrių miškui padaryta žala. Ko vertos Aplinkos ministerijos nustatytos kanopinių žvėrių tankumo miško ploto vienete normos, kai vis daugiau ir daugiau atsiranda privačių miškų? Miškų urėdijos iš medžioklių plotų nuomos sutarčių privačių miškų plotus išbraukia, tuo pačiu sumažindamos ir leistiną kanopinių žvėrių skaičių likusiuose valstybinio miško plotuose. O kokį leistiną šių žvėrių tankumą sutartyse su medžiotojų būreliais gali nurodyti privačių miškų savininkai, kai jų miško valdos tėra 3-5 ha? O kai nėra nustatyto leistino kanopinių žvėrių tankumo, pagal dabar galiojančius medžioklės nuostatus šių žvėrių miškui padarytos žalos niekas neatlygins.