Medžioklė

Vieną liepos vakarą medžiotojas Artūras Gedminas, sėdėdamas bokštelyje prie Kauno marių karklynų, už Piliuonos pakaunėje, laukė bene į avižų lauką užsuks pasmaguriauti šernas ar stirninas. Tačiau pritemus atsliūkino usūrinis šuo. Jis buvo vasariškai beveik plikai “išsirengęs”, su susivėlusia uodega ir tik ilgo plauko “bakenbardai” styrojo galvos šonuose. Kiek pašmirinėjęs avižų lauko pakraštyje žvėrelis atitipeno tiesiai po bokšteliu. Trumpindamas ilgą žvėrių laukimo vakarą medžiotojas bokštelyje gliaudė saulėgrąžas. Iš bokštelio byrančiais saulėgrąžų lukštais susidomėjo usūriokas. Tada šaulys jam tiesiai ant nugaros pabėrė saujelę neišlukštentų sėklų. Kiek išsigandęs žvėrelis šastelėjo į šoną, bet tuoj sugrįžo ir ėmė doroti saulėgrąžas. Kramtė jas su visais lukštais – net dantys girkšėjo. Atrodė, šalimais karklus būtų pradėjęs griaužti bebras.

Balandžio kaitri saulė nutirpdė papilkėjusį sniegą laukuose. Miške jis šlapias ir susmegęs pragulės dar savaitę kitą. Pirmiausia nuo sniego išsivaduos pietiniai graužų ir upelių šlaitai, ir juose ankščiausiai sužibės mėlynos žibuoklių akys. Bet ar tik ankstyvųjų miško gėlių žiedai pasirodys iš po ištirpusio sniego? Deja, deja… Sniegas nutirps ir nuo šiukšlių krūvų. Čia sumirgės ryškios turkiškų skarmalų spalvos. Yra žmonių, kurie tempia miškan viską, kas atlieka jų buityje. Daugiausia miškų pakeles “papuošia” sodininkai. Važiuodami iš miesto į sodus, savo “dovanėles” polietileniniuose maišeliuose jie išmėto tiesiog kelkraščiuose arba 10 – 20 metrų pakelės juostoje. Šiukšlių asortimentas labai įvairus: tai maisto atliekos, plastmasinė, metalinė ir stiklinė tara, stiklo duženos, sudėvėti rūbai ir batai, įvairios įpakavimo medžiagos, statybinis šlamštas ir kt.

Po rujos, ieškodami vietos praleisti žiemą, kartais net dešimtis kilometrų nukeliauja tauriųjų elnių patinai. Pamėgtose giriose jie susiburia į “vyriškas kompanijas”, kad sulaukę rujos pradžios vėl sugrįžtų kiekvienas į savo “vestuvių” vietą. Po plačias apylinkes bastosi ir šernai. Tai jie pajunta, kur gausiai užderėjo ąžuolai, kur ūkininkai pasėjo didesnius kviečių ir mišinių plotus. Tai paprasčiausiai vyksta žvėrių individų pasikeitimas tarp mikropopuliacijų. Ar niekas netrukdo laisvam gyvūnų judėjimui žmogaus, save laikančio gamtos valdovu, įsavintose teritorijose? Paukščiai turi sparnus, jiems atrodo, lengviausia įveikti net didelius atstumus. Tačiau ir jų kelionių trasose tyko daugybė pavojų: kilometrų kilometrus per laukus besidriekiantys elektros linijų laidai, savo maršrutais skrendantys lėktuvai. Vakaruose elektros oro linijos keičiamos požeminiais kabeliais, mūsų šalyje – taip pat, tačiau paukščiai dar ilgai kentės nuo ore ištemptų vielų raizgalyno.

Slankų medžioklė pavasarį – viena įdomiausių. Tai tikras sportas ir poilsis atbundančiame miške. Slankos medžiojamos vakarais, temstant. Atsidūrus gamtoje, užmarštin nuplaukia dienos rūpesčiai, miesto bruzdesys ir triukšmas, Pilna krūtine gali traukti gaivų orą. Miškan atvažiuojame dar šviesiu metu, pasirenkame medžioklei vietą. Traukdamos slankos laikosi tam tikrų maršrutų. Laukti slankų reiktų prie žemesnio miško, jaunuolynų pakraščiuose, prie pievokšnių ar biržių, kur praskrisdami paukščiai nusileidžia žemiau. Tada galima slanką pamatyti iš toliau, lengviau surasti nušautą.

Kad lapės retkarčiais pauogauja: pasibrauko bruknių, mėlynių ar pasirankioja žemuogių ir aviečių, girdėti teko. Gal prieš dvidešimt penkerius metus tykodamas šernų Dzūkijoje, mačiau, kaip didžiulis lapinas skaisčią mėnesienos naktį išsijuosęs braukė jau prinokusias avižas. Braukė ir kramtė savo retais dantimis, pritaikytais tik mėsai. Tad neaišku, kiek ten tų avižų jam pavykdavo sukramtyti. O kad lapės mėgsta kukurūzus, įsitikinau tik šį rudenį. Iš giminaičio gaunu keletą kukurūzų burbuolių sėklai ir jau kelinti metai prie sodybos ir laukuose nedidelį žemės lopinėlį jais apsėju. Kukurūzai kanadietiški, žemaūgiai, subrandinantys mūsų klimato sąlygomis grūdus. Tinka ir į mišrainę įdėti, ir paduoti burbuolę triušiui ar ožkai pagraužti.

Dubravos girioje medžiojome šernus ir stirnas. Varovai klykavo kažkur kvartalo viduryje, kai pro išvartą tarp eglaičių pomiškio prabėgo pilkasis kiškis. Žvairys, pasiklausydamas varovų, juokingai kraipydamas ir purtydamas ausis, pamažu liuoksėjo tiesiai į mane. Daugybę kartų taip atsitinka, bet paprastai prisileidęs žvėrelį per 5-10 metrų pagąsdini ir stebi, kaip jis netikėtai iš taip arti pamatęs žmogų skuodžia nesirinkdamas kelio. Šį kartą nutariau nejudėti ir pažiūrėti, kuo viskas baigsis. Ilgaausis pristraksėjo prie pat mano kojų ir atsitūpė. Greitai nesumojau, kaip jį pagavus: būtų juoko, kai be jokio šūvio medžiotojų susirinkimo vieton nuneščiau gyvą kiškį.

Būsimuose Gyvūnų globos namuose, kiek galima suprasti iš rašinių “Įnamyje”, ras prieglobstį tik šunys ir katės. Ar galima į Gyvūnų globos namus atiduoti nusenusius ožką, arklį ar nelaisvėje užaugintą ir agresyvų stirniną? Šunys tik menka dalis visų Lietuvos gyvūnų. Gal šunimis galėtų rūpintis Gyvūnų globos draugijos šunų globos sekcija. Juk gyvūnams priklauso visi gyvi organizmai – nuo pačių mažiausių iki Zoologijos sode laikomo dramblio. Ir visų jų santykiai su žmogumi yra gana komplikuoti. Miestuose daugybė ne tik beglobių šunų ir kačių, bet ir naminių karvelių, varninių paukščių, kurių skaičiaus reguliavimo ar globos klausimą taip pat būtina išspręsti.