Maxima

Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) akiratyje atsidūrė su „Vilniaus prekyba” siejama bendrovė. „Balsas.lt” žiniomis, tyrime, kurį atlieka pareigūnai, minimi ir verslo pasaulyje gerai žinomi žmonės: AB „Kauno tiltai” generalinis direktorius Mindaugas Aniulis bei buvusi „Utenos trikotažo” generalinė direktorė Regina Sajienė. Į FNTT Klaipėdos apskrities skyriaus tyrėjų akiratį pateko bendrovė „Tikras kelias” – viena didžiausių augalinio aliejaus tiekėjų Lietuvoje. Keli su ja siejami asmenys įtariami organizavę vadinamąjį „karuselinį” sukčiavimą tarp Lietuvos ir Latvijos bendrovių. Trims asmenims – Mindaugui Laurinaičiui, Arūnui Tebelškiui ir „Tikro kelio” pardavimų vadovui Gintarui Steponavičiui – jau pareikšti įtarimai dėl sukčiavimo, svetimo turto pasisavinimo, dokumentų klastojimo ir kitų nusikaltimų. FNTT tiria šių įtariamųjų veiklą. Pirminiais duomenimis, iš Latvijos buvo importuota žuvų konservų už daugiau kaip 5 milijonus litų, o valstybei nesumokėta daugiau kaip 772 tūkstančiai litų pridėtinės vertės mokesčio (PVM). Pareigūnų duomenimis, klaipėdietis M.Laurinaitis pasirūpino kelių įmonių sostinėje, uostamiestyje ir Panevėžyje įsteigimu. Jis surado asmenis, kurie už atlygį sutiko tapti šių, kaip vėliau paaiškėjo, jokios veiklos nevykdžiusių bendrovių direktoriais. Jie klusniai pasirašinėjo M.Laurinaičio pateikiamus dokumentus, kuriuose buvo fiksuojami realiai nevykę sandoriai.

Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba (FNTT) pranešė, kad Klaipėdos apskrities FNTT skyrius atlieka ikiteisminį tyrimą, kuriame grupė asmenų įtariami organizavę „karuselinį” sukčiavimą tarp Lietuvos ir Latvijos bendrovių. FNTT akiratyje atsidūrė ir su „Vilniaus prekyba” siejama bendrovė „Tikras kelias”. Vienos didžiausių augalinio aliejaus tiekėjų Lietuvoje akcininkų sąraše dar prieš kelis metus buvo visi pagrindiniai „Vilniaus prekybos” savininkai: Nerijus, Julius ir Vladas Numavičiai, Žilvinas, Mindaugas ir Gintaras Marcinkevičiai, Ignas Staškevičius, Renatas Vaitkevičius, Mindaugas Bagdonavičius,o taip pat buvęs „Tikro kelio”, dabar „Kauno tiltų” valdybos pirmininkas Mindaugas Aniulis. Ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkta duomenų, kad realios veiklos nevykdančios Lietuvos bendrovės pirko latviškus žuvų konservus. Juos pardavusios Latvijos įmonės vadinamuoju „karuseliniu” sukčiavimu iš „Tikro kelio” pirko augalinį aliejų Latvijos rinkai. Tačiau pardavimo sąskaitos buvo įforminamos per tarpininkus – realios veiklos nevykdančias Latvijos bendroves. Tokiu būdu tiek Latvijos, tiek Lietuvos bendrovės išvengė sumokėti pridėtinės vertės mokestį. Pirminiais duomenimis, iš Latvijos buvo importuota žuvų konservų daugiau nei už 5 mln. Lt, o valstybei nesumokėta beveik 0,8 mln. Lt pridėtinės vertės mokesčio. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad klaipėdietis Mindaugas Laurinaitis organizavo ir kontroliavo penkių Vilniuje, uostamiestyje ir Panevėžyje registruotų įmonių steigimą.

“Manau, kad po šios publikacijos jie mane suras ir įspės daugiau nebekvailioti, neblevyzgoti ir elgtis pagarbiau. Jeigu laikysiuosi oriai, nesileisiu į kalbas ar net pasiųsiu juos velniop, šie mane papirks. O jei ne mane, tai tikriausiai papirks motiną. Tačiau tylėti negaliu. Negaliu tylėti vien dėl didžiumos pirkėjų, komercinio kino mėgėjų, neįgaliųjų ir pusės Lietuvos elektros vartotojų, mulkinamų (nežinau kaip kitaip pavadinti) kiekvieną dieną, ir ypač vakarais, kai elektros vartojimas ūgteli. Atsimenu, kaip dabar ne pačius geriausius laikus išgyvenančio Panevėžio “Ekrano” generalinis direktorius Eimutis Žvybas vieną sykį viešai atsiduso: “Kas leido “VP Market” tapti tuo, kuo ji yra dabar?”. Kineskopų gamintojos vadovas tai ištarė po pramoninkų ir naujausio VP pirkinio akcinės bendrovės “Vakarų skirstomieji tinklai” atstovų ginčo. Šią retorinę E. Žvybo aimaną mažne pirmą sykį, dar 2001 m. sausį, iš dalies pamėgino atsakyti dienraštis “Respublika” straipsnių cikle “Atsargiai: “Vilniaus prekyba”!”. Laikraštyje išsamiai ir aštriu tonu aprašyta, kaip 1995 m. registruota AB “Vilniaus prekyba”, vidutinė įmonė, lyg milžiniškas aštuonkojis savo čiuptuvais apglėbusi Lietuvos rinką, tapo prekybos, gamybos ir finansų gigante ir čia nebeišsitekusi išsprogo svetur. “Respublika” kontroversiškuose straipsniuose rašė, kad su šia verslo grupuote buvo glaudžiai susiję daug įmonių – tai ir “Vilniaus duona”, “Panevėžio duona”, visi šalies cukraus fabrikai, kelios mėsos bendrovės.

Trečiadienį (sausio 13-ą) Vilniaus m. savivaldybės tarybą 23 balsais nubalsavo už naujojoje „Akropolio” statybą šalia vilniečių pamėgto Vingio parko, o jei tiksliau – ne šalia, o ant dalies Vingio parko, nes dalis senųjų pušų jau šiandien iškirsta. Nubalsavo taip pat (kaip ir pasirašė Prezidentas), negirdėdami specialistų perspėjimų apie ekologinę „bombą” šalia Vingio parko ir neprognozuojamus naujus transporto srautus bei dar didesnes spūstis, spjaudami į visuomenės nuomonę, nes Tarybos posėdžio išvakarėse Visuomeninė Vilniaus miesto plėtros komisija prie Vilniaus tarybos išreiškė kategoriškai neigiamą nuomonę apie naujojo „Akropolio” detalųjį planą. Vilniaus tarybos narių nepaveikė net informacija apie galimą projekto viešų svarstymų dokumentų klastojimą. Vargu ar tai sutapimas, kad už „Akropolio” tie patys veidai, kaip ir už LEO – Maximos „berniukai”. Tad nieko keisto, kad elektroninio balsavimo įranga Vilniaus savivaldybės posėdžių salėje tąsyk kaip tyčia sugedo, o Tarybos nariai balsavo rankomis, o kai kurie ir „kojomis” (žinia, toks balsavimo būdas taip pat egzistuoja). Vieša paslaptis, bet panašu, kad ir „balsų skaičiavimo komisiją” sudarė tie patys Maximos „berniukai”, uoliai sekę rankas kilojančius savivaldybės narius… Panašu, kad Lietuvoje ir Vilniuje valdžios institucijos demokratijos bei teisinės valstybės atributus supranta tik kaip parodomąsias ar viešųjų ryšių akcijas.

Praėjusią savaitę per pačią LEO projekto sukelto triukšmo kulminaciją kai kuriose žiniasklaidos priemonėse slystelėjo maža žinutė ar reportažiukas. Labai „tvarkinga ir teisinga” Vilniaus valdžia leido tiems patiems „Maximos” savininkams šalia Vingio parko ir Neries statyti naują „Akropolį”. O kas čia bloga? – paklausite. Gal tik juokinga, kad Šiaurės Atėnai pralenkė visus Graikijos miestus ir štai turės jau dvi naujos pagoniškos religijos šventyklas. Ką daryti? Vartojimo religija užvaldė mūsų sielas daug lengviau nei kažkada krikščionybė. Todėl visai dėsninga, kad vartojimo šventikai imasi vadovauti valstybei ir jos miestams. Netrukus labai nenustebsime, kai „Akropolio” pavadinimas atsiras ant kol kas nežinia kam statomų Valdovų rūmų. Nors pati tinkamiausia didžiausio visos šalies „Akropolio” vieta – Gedimino kalnas. Štai iš kur imsime pinigų Aukštutinės pilies atstatymui! Šaunieji „Maximos” vyrukai turi neįkainojamos patirties kurti nacionalinius projektus. Juk tik jų dėka mes balsavome ir už Europos Sąjungą, ar ne? Tačiau grįžkime į realybę. Nors ji irgi pakankamai fantastiška. Nors ne – greičiau, fantasmagoriška. Groteskiška. Ir žinoma – labai, labai liūdna. Nes mūsų vaikaičiai šitą juokingą laikmetį pavadins JUODĄJA PINIGUOČIŲ SIAUTĖJIMO EPOCHA, o mus pačius išplerusiais nevykėliais, kurie nesugebėjo – tiesą sakant, net rimtai nepabandė – tam siautėjimui pasipriešinti. Taigi, kalbu net ne apie drakonišką LEO projektą.

Sausio pabaigoje į redakciją kreipėsi kaunietis Stasys Stasiūnas, su savimi atsinešęs dvi pakuotes “Valstiečių dešrelių” ir kvitą. Vyriškis apsipirko “Maximoje”. Už abi dešrelių pakuotes S.Stasiūnas turėjo sumokėti puspenkto lito, tačiau teko pakloti 8,68 Lt. “Kai kvitą parodžiau pardavėjai, ji norėjo išplėšti jį iš rankų, – pasakojo S.Stasiūnas. – Atėjau pas jus, tegu žmonės žino, su kokia neteisybe jie gali susidurti”. S.Stasiūnas pasakojo, kad administratorė Irena pripažino įvykusią klaidą. Su neteisybe susidūręs S.Stasiūnas pridūrė, kad “klaidos” “Maximoje” kartojasi nuo prekybos centro atidarymo dienos. Paklaustas, kaip mano, kodėl pardavėjos apgaudinėja pirkėjus, S.Stasiūnas svarstė, kad taip vyksta tikriausiai dėl per mažų jų atlyginimų. “Pardavėjų kaita prekybos centruose labai didelė”, – pastebėjo jis. Įmonei vadovaujantis vyriškis sakė, kad dauguma pirkėjų tiesiog nepastebi įvykusios apgaulės, todėl siūlo atidžiai patikrinti kvitą, kuris gaunamas kasoje sumokėjus pinigus. “Derėtų atkreipti ypatingą dėmesį į sveriamas prekes. Kai žmonės apsipirkinėja vežimais, jie daug ko nepamato”, – įsitikinęs ponas Stasys. Jis taip pat nežino, kodėl prie kiekvienos kasos, pavyzdžiui, mėsos skyriuje yra vadinamasis klaidų lapas. “Kasininkė iš pradžių įmuša kainą į kasą, bet vėliau šiuos pinigus lyg “išima” ir atliktą veiksmą traktuoja kaip klaidą”.

Kažkas negero vyksta su VP Market mažmeninės prekybos tinklo parduotuvių brandais nuo pat pradžių. Turėjome „Taupą”, „Maximą”. „Media”, „Minimą”. Na „Taupos” sprendimas jau daugelio išdiskutuotas ir tikrai buvo labai pigus. Likę trys brandai lyg ir visai nieko, bent jau pasako kokio prekių asortimento galima tikėtis. Vėliau atsirado „T-market”. Na tikrai unikalus pavadinimas. Atsižvelgiant į tai, kad didžioji dalis tokios parduotuvės pirkėjų nemoka anglų kalbos ir ateina siekdami sutaupyti, o pačios parduotuvės yra žemesnes nei vidutines pajamas gaunančių gyventojų rajonuose, sprendimas buvo šiek tiek nevykęs. Kitas žingsnis „Saulutė”. Kodėl? Ar man turėtų būti gera užeiti į tokią parduotuvę? Ten šilta? Ten šypsosi visi? Ten švaru ir jauku? Na bent jau man su teigiamomis emocijomis asocijuojasi „saulė”. Gal ir smagu, bet kaip tai susiję su pigiomis prekėmis, susivėlusiomis pardavėjomis purvinomis panagėmis ir „apsauginiais” perkreiptais veidais? Nepaisant visko galų gale visi priprato, prie to „geltono taško”… Man patiko ir „MiniMaximos” sprendimas. Kažkas panašaus į vieno televizijos šou rubriką „minimalūs ekstremalūs pokyčiai”. Du priešingas reikšmes turintys žodžiai viename brande. Dar galima pamanyti, kad „MiniMaxima” – tai didelį prekių asortimentą turinti parduotuvė, tik mažesnė savo plotu. Lyg ir būtų pusiau logiška, tačiau „MiniMaxima” pavadinimą pamačiau ant ankščiau buvusios „Minimos” durų. Nieko nebesuprantu, ką VP Market nori man pasakyti..